Nuo tų laikų, kai pinigų vaidmenį atstodavo gintaro gabalėliai ar galvijai, nueitas ilgas kelias. Šiuolaikiniai pinigai yra sudėtingi, kupini apsaugos priemonių meno kūriniai, kurie vienu metu turi būti ir patvarūs, ir funkcionalūs, ir malonūs akiai.
Ar šiuolaikiniai pinigai išliks, ar juos pakeis vienetukai ir nuliukai elektroninėje erdvėje, sužinosime netolimoje ateityje. O kol kas lrytas.lt siūlo pažvelgti, kaip per šimtmečius kito pinigai, kol jie tapo tais banknotais, šiugždančiais mūsų piniginėse.
Seniausi pinigai – vertingi kailiukai
Akmens amžiuje nei monetų, nei banknotų nebuvo, o pagrindinis verslas vykdavo natūrinių mainų principu. Pavyzdžiui, medžiotojas duodavo žemdirbiui gyvūnų odų mainais už grūdus, arba žvejys mainydavo geldeles į dailiai nušlifuotą akmeninį kirvuką.
Lietuvoje apie IV-V amžius atsirado kailiniai pinigai - kiaunių kailiukai. Kailinių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI-XIII amžiais. Neilgai trukus paaiškėjo, kad tokie pinigai yra ne itin tinkami, nes juos sudėtinga kaupti, be to, jų kiekis buvo ribotas.
Taip po truputį buvo pereita prie brangiųjų metalų lydinių, o maždaug nuo X amžiaus iš mainų gautas sidabrines monetas lietuviai įsigudrino sulydyti į savus pinigus, vadintus lietuviškaisiais ilgaisiais. Kartais jie, norint patikrinti sidabro kokybę arba atiduoti „grąžą“, būdavo perkertami į smulkesnius gabalėlius. Tokie gabaliukai buvo vadinti kapomis.
Nuo monetos prie banknoto
Viduramžiais Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse, įsigalėjo monetos. Jos dažnai būdavo griozdiškos, nedailios, o jas „puošdavo“ tuomečio valdovo atvaizdas.
Lietuvoje buvo kaldinamos tiek sidabrinės, tiek auksinės ir varinės monetos. Vis dėlto dažniausiai pasitaikantys pinigai – sidabriniai. Ant monetų būdavo iškaldinamas užrašas „Moneta magni ducatus Lithuaniae“ (lot. - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moneta, pinigas). Toks užrašas iki šiol iškaldinamas ant kai kurių proginių monetų.
Nuo XVII amžiaus Lietuvoje pradėjo cirkuliuoti svetimų kraštų popieriniai pinigai ir monetos, o savą valiutą Lietuva buvo pajėgi pradėti leisti tik atkūrus valstybę po 1918 metų akto. Tiesa, visavertiškus pinigus Lietuvai pavyko įsivesti tik nuo 1922 metų.
Tarpukario Lietuvoje – kokybiški pinigai iš užsienio
Nuo 1992 metų Lietuvoje cirkuliavo vien popieriniai litų ir centų banknotai. Dėl to, kad nebuvo monetų, kilo įvairių techninių nepatogumų. Pinigai greitai plyšdavo, be to, centai sudarė kone 70 proc. visų apyvartoje buvusių banknotų, todėl išmokėti didesnes sumas buvo sudėtinga.
1924 m. birželio 20 d. Seimas priėmė Monetų įstatymą ir suteikė valstybės iždui išimtinę teisę kaldinti ir leisti metalinius pinigus iš aukso, sidabro bei vario ir aliuminio lydinio.
Pirmosios monetos laivu iš Londono į Klaipėdą pristatytos 1925 m. pradžioje. Vasario 2 dieną į apyvartą buvo išleistos 1, 5, 10, 20 ir 50 centų vario ir aliuminio lydinio monetos, o lapkričio 26 d. – 1, 2 ir 5 litų sidabrinės (50 proc. gryno sidabro).
Pinigų padirbinėtojai įsigudrino falsifikuoti naująsias monetas – gamindavo iš vario lydinių ir padengdavo plonu sidabro sluoksniu. Tačiau Lietuvos kriminalinė policija ir Valstybės saugumo departamentas sugebėjo išaiškinti beveik visas pinigų padirbinėtojų ir platintojų grupes.
1924 metais Lietuvos bankas, siekdamas palengvinti atsiskaitymus, nutarė išleisti 500 ir 1000 litų banknotus. Juos pagamino Anglijos įmonė „Bradbury, Wilkinson & Co. Ltd“. Apyvartoje 500 litų vertės banknotai pasirodė 1925 m. rugsėjo 28 d., o 1000 litų banknotai – kitų metų vasario 23 d.
Jie buvo puikios kokybės - pagaminti ant specialaus popieriaus, su vandens ženklais, spalvotais plaukeliais, sudėtingu pagrindo piešiniu, banknotų serijos raidės ir numeriai atspausdinti raudonais dažais.
Pinigų spaustuvei buvo keliami dideli reikalavimai: pagrindiniai piešiniai turėjo būti spausdinami plieno plokštėmis, graviruotomis ranka. Nauji banknotai numeruoti pagal specialų kodą, kuris laikytas paslaptyje, todėl kasininkas pagal numerį galėjo pasakyti, ar banknotas yra tikras, ar padirbtas.
Atkurtos Lietuvos pinigai – talonai ir (beveik) šiuolaikiniai litai
Šiemet minimos dvidešimtosios talonų metinės. Naudoti tam, kad būtų stabilizuota Lietuvos rinka ir pasiruošta lito įvedimui, iš pradžių talonai buvo kortelės, kuriomis buvo galima atsiskaityti už prekes, o vėliau, 1992 metais, buvo prilyginti rubliams ir mainyti santykiu vienas su vienu.
Talonai nebuvo „tikri“ pinigai, dėl to užsienyje jie nebuvo pripažinti. Kurti ant prastos kokybės popieriaus (Rusija ribojo medvilnės, reikalingos pinigų gamybai, importą), talonai kartais atlaikydavo tik 25-50 perlenkimų.
Tačiau jie iki šiol išsiskiria savo neįprastu dizainu, kuris buvo tiek vargo, tiek menininkų fantazijos padiktuotas. Ant šių talonų būdavo vaizduojami įvairūs gyvūnai, kurie tuo metu gyveno Lietuvos teritorijoje.
„Vakarais susėdę su direktoriumi galvodavome, kokius žvėris rinktis piešiniams, kad jie nesikartotų. Taip ir atsirado bebras, elnias ir t. t. Bet jie labai tiko vaizduoti, atrodo, gamta juos tam ir sukūrė, kad jie atsirastų ant pinigų“, - pasakojo Kazimieras Paškauskas, vyriausias dailininkas, dirbęs tuometėje Vertybinių popierių leidykloje, kuri buvo atsakinga už naujų pinigų ir talonų kūrimą ir spausdinimą.
Nors pinigų kūrėjams buvo keliami reikalavimai, kad pinigus būtų kuo sudėtingiau padirbti, K. Paškauskas pripažįsta, kad su šiuolaikine technika tai būtų juokų darbas.
„Būdavo kombinuojami du, trys tinklelių sluoksniai, kad išgautume reikalingą raštą. Dabar tai kompiuteriu padaryti taip paprasta, o tada viską reikėjo daryti rankomis. Pirmiesiems nominalams numeruoti buvo naudojamas standartinis numeris, naudotas troleibusuose. Pirmieji talonai buvo dideli, linijos storos, juos buvo nesudėtinga padirbti“, - prisimena dailininkas.
Tam, kad tikrus talonus būtų lengviau atskirti nuo padirbtų, į dažus spaustuvėje būdavo įmaišoma metalinių dulkių. Tikėtasi, kad su magnetu tokius talonus bus nesunku patikrinti, tačiau tai retai kada veikdavo, nes ne visos parduotuvės turėjo magnetus, o kartais jie pritraukdavo ir kitų spaustuvių dažus.
K. Paškauskas teigė, kad į dabartinius pinigus žiūri kaip į atsiskaitymo priemonę, ir tikino, kad juos padirbti būtų labai sunku. O apie pirmuosius litus dailininkas turi savo nuomonę: „Tie pirmieji, kur buvo paleisti, tai labai skystoki buvo, nelabai skyrėsi nuo šitų talonų“, - į netoliese kabančius meškomis ir lūšimis padabintus banknotus mostelėjo vyriškis.
