Net ir būnant bedarbiu privalu išmanyti gausybę teisės aktų – antraip galima prarasti ne tik bedarbio statusą, pašalpą, bet ir visas socialines garantijas.
Tokią išvadą teko padaryti ir 33 metų vilniečiui V. Zigmantui – aukštąjį išsilavinimą turinčiam aplinkos apsaugos inžinieriui. Sunkmetis jį privertė sukaupti didelę skaudžią patirtį.
Du – ketverių ir aštuonerių metų vaikus – auginantis vyras nuolat ieškojo darbo, radęs – dirbo ir vos vieną mėnesį gavo bedarbio pašalpą. Bet neapdairiai išėjęs iš subsiduojamos įmonės prarado visas socialines garantijas.
Krizė neaplenkė
Ketverius metus dirbęs „Lietuvos dujose”, V. Zigmantas ėmėsi savo verslo, o jam žlugus, 2010 metais, įsidarbino bendrovėje LESTO (tuometėje įmonėje Rytų skirstomuosiuose tinkluose).
Bet po metų LESTO buvo reorganizuota, ir Vitalis liko be darbo. Gavęs išeitinę pašalpą, įsiregistravo Darbo biržoje ir, kad nesėdėtų sudėjęs rankų, suskubo kelti kvalifikacijos.
Po pusmečio jis jau laikė rankose porą pažymėjimų, liudijančių, kad jis „gali atlikti energetinį pastatų auditą” ir „būti atsakingas už įmonės šilumos ūkį”. Bet jais taip ir nepasinaudojo – būsto atnaujinimas, su kuriuo vyras siejo viltį įsidarbinti, taip ir neįsisiūbavo.
Darbas buvo per sunkus
Pernai viduvasarį, praėjus pusmečiui nuo atleidimo iš darbo, V. Zigmantas gavo pirmą ir iki šiol vienintelę bedarbio pašalpą. Mat gyvenimas iš pašalpų neviliojo, ir jis atkakliai ėmė ieškoti darbo.
Iš pradžių padirbėjo aukštalipiu, vėliau įsidarbino Betzatos bendruomenėje.
„Dirbti pradėjau pernai rudenį. Nuolat gyventi ir dirbti proto negalios ištiktų žmonių bendruomenėje buvo sunku.
Pavargau. Juk 6 paras tekdavo be perstojo rūpintis neįgaliaisiais ir tik sekmadieniais galėdavau grįžti namo”, – pasakojo Vitalis.
Pavėlavo savaitę
Šįmet sausį išėjęs iš bendruomenės V.Zigmantas prisivertė vėl pabelsti į Vilniaus darbo biržos duris, bet turėjo smarkiai nusivilti: bedarbio pašalpa jam nebebuvo skirta. Kodėl? Darbo biržos specialistai aiškino skirtingai.
Vienas jų – kad per pastaruosius trejus metus reikia būti sukaupusiam 18 mėnesių darbo stažą. Kitas – kad nuo pastarosios bedarbio pašalpos turi būti praėję ne mažiau kaip metai.
Skirtingos valdininkų nuomonės sukėlė abejonių, ir Vitalis ėmė aiškintis, kuris iš jų sako netiesą. Juk net ir blaškomas sunkmečio jis turėjo 27 mėnesių darbo stažą. Be to, pagal teisės aktus, pašalpa iš naujo pradedama mokėti ne po metų, o po pusmečio.
„Išdėsčiau savo abejones Darbo biržai raštu ir sulaukiau atsakymo, kad paprasčiausiai pavėlavau. Kai išėjau iš darbo bendruomenėje, nuo tos vienintelės gautos pašalpos buvo praėjęs pusmetis ir dar gera savaitė”, – kartėlio neslėpė V.Zigmantas.
„Reikia išmanyti įstatymus”, – jam buvo paaiškinta.
Parama įpareigoja
V. Zigmantas praėjusį pavasarį, atrodo, griebėsi šiaudo.
Nors turi ir inžinieriaus specialybę, ir darbo energetikos įmonėse patirties, kovo mėnesį paprastu darbininku įsidarbino baltarusių įmonėje, gaminančioje įtempiamąsias lubas.
Ši įmonė dalyvauja Lietuvos darbo biržos programoje – už bedarbių įdarbinimą gauna subsidijų.
Įdarbintas, anot pašnekovo, jis buvo „standartiniu” būdu: sutarus, kad oficialiai bus mokama minimali alga, o tai, ką pavyks uždirbti daugiau, atsidurs vokelyje.
Bet laikas ėjo, o užsakymų bemaž nebuvo. Pirmą mėnesį Vitaliui teko tenkintis minimalia alga. Antrą – taip pat.
Ženklų, kad įmonė ims krutėti ir atsiras užsakymų, o kartu – ir didesnio uždarbio galimybė, nebuvo jokių.
Vyras nutarė ieškoti tikro darbo ir manydamas, kad galės pasinaudoti socialine pašalpa gegužę jis ant stalo padėjo prašymą išeiti iš darbo, jame įrašęs, kad traukiasi „savo noru”. Ir dar kartą pravėrė Vilniaus darbo biržos duris.
„Iš anksto nepasidomėjau įstatymais. Nenujaučiau, kokią atsakomybę prisiimu įsidarbindamas subsiduojamoje įmonėje. Pasirodo, išeidamas „savo noru” pasirašiau sau nuosprendį – praradau teisę registruotis Darbo biržoje”, – pasakojo pašnekovas.
Neturėdamas bedarbio statuso jis prarado ir teisę prašyti socialinės pašalpos, o kartu – ir socialines garantijas bei privalomąjį sveikatos draudimą.
Apsidrausti pats, neturėdamas jokių pajamų, jis negalėjo.
Susitarti su buvusiu darbdaviu ir perrašyti prašymo jam irgi nepavyko. Jei vietoj įrašo „savo noru” būtų nurodyta kita atleidimo iš darbo priežastis, pavyzdžiui, „šalių susitarimu” arba „neatitinka kvalifikacijos”, Darbo birža jam nebūtų atsukusi nugaros.
Nelaimė viena nevaikšto
Per pastaruosius trejus metus iki šiol jis įgijo 30 mėnesių darbo stažą – daugiau, negu prašo Darbo birža. Ir bedarbio išmoką jis gavo vos kartą. O štai išėjęs iš vos gyvuojančios įmonės liko be nieko.
„Maža to, kad neturėjau nė lito kišenėje. Lyg tyčia susilaužiau ranką. Kadangi sveikatos draudimas galiojo iki gegužės pabaigos, medikams už pagalbą dar nereikėjo mokėti.
Gipsą reikės nuimti liepos viduryje, tad į polikliniką nemokamų paslaugų kelias bus užkirstas”, – kad jaučiasi įspraustas į kampą, pasakojo V. Zigmantas.
Jo nuoskaudą didina ir tai, jog valstybė ne įmonę, o žmogų baudžia už tai, kad jis išeina „savo noru” iš vokeliais atsiskaitančios, nors ir subsiduojamos įmonės.
Darbo birža laukia tik po pusmečio
Įmonės, įdarbinančios bedarbių, tam tikrą laiką už kiekvieną jų kas mėnesį gauna subsidiją darbo užmokesčiui.
Subsidijų skiriama padedant įsitvirtinti darbo rinkoje tiems bedarbiams, kurie turi teisę gauti papildomą paramą, pavyzdžiui, neįgaliesiems, tėvui arba motinai, auginantiems vaikus iki 8 metų, žmonėms, slaugantiems neįgaliuosius, ir kitiems.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, pagal remiamojo įdarbinimo priemones – įdarbinimą subsiduojant ir kitas, 2012-ųjų sausį–gegužę buvo įdarbinta 19,7 tūkst. bedarbių.
Pasak Lietuvos darbo biržos atstovės Jūratės Baublienės, 2009-aisiais išleisdamas įsakymą socialinės apsaugos ir darbo ministras patvirtino Darbo rinkos stebėsenos sąlygas ir tvarkos aprašą.
Pagal šį aprašą žmogus, nutraukęs dalyvavimą aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje (šiuo atveju – įdarbinimas subsiduojant), pakartotinai teritorinėje darbo biržoje gali registruotis ne anksčiau kaip po 6 mėnesių.
