Juk kai naiviai klysdamas galvoji, kad kažkur kitur žolė žalesnė, bent jau gali nuvykti ir įsitikinti, o kai manai, kad žolė buvo žalesnė kažkada seniau, lieka tik skaičiuoti pernykščius lapus. O ir kada „kažkada“? Kai blogųjų skiepų neiškankinti mažyliai krūvomis mirdavo nuo poliomielito ir kokliušo? Kai genetiškai modifikuotų produktų ar cheminių trąšų neregėję valstiečiai nederliaus metais laukus patręšdavo iš bado mirusiais artimaisiais? Kai vyrai visada žinojo, o moterys visada neišmanė? Kai nekęsti kito tik dėl to, kad jis kitoks, buvo norma?..
Na, gerai, kai kam tai norma ir pas mus. Ir pas mus kai kas siekia, kad viešai prisipažinti mušant vaikus būtų saugiau, negu deklaruoti jiems meilę. Juo labiau – gal pamatę, kad kažkur tai buvo ir išnyko, suprasime, jog su tokiu požiūriu viso labo esame dinozaurai, o jų išnykimas neišvengiamas.
