Kauno vizitine kortele laikomoje Laisvės alėjoje pastaruoju metu šurmulio šiek tiek daugiau nei prieš keletą metų. Tačiau ši gatvė nė iš tolo neprimena gyvybe pulsuojančių Europos miestų pėsčiųjų zonų.
Kaip atgaivinti svarbiausią miesto arteriją, kad joje išplistų neseniai Kauno senamiestį užvaldžiusi dvasia? Atsakymą į šį klausimą turi į Laisvės alėjos bendruomenę susibūrę ir netrukus ją juridiškai įregistruoti pasiryžę aktyvūs šioje vietoje dirbantys ir gyvenantys verslininkai, menininkai, architektai bei akademinės visuomenės nariai.
Pastatų padažymas, šviestuvų, trinkelių ir suolelių pakeitimas Laisvės alėjos bendruomenei neatrodo tokie svarbūs veiksniai, kaip esminė gatvės atkūrimo strategija.
– Seniai ginčijamasi apie Laisvės alėją žlugdančias priežastis, parengta daugybė jos gaivinimo projektų, tačiau didelių poslinkių nėra. Ar turite kokį nors stebuklingą receptą? – paklausėme vieno iš Laisvės alėjos bendruomenės aktyvistų verslininko Vytauto Švirino.
– Laisvės alėją kalbomis bandoma pakeisti jau turbūt daugiau nei 20 metų. Pabrėžiu – kalbomis. Realiai į gerąją pusę keičiasi mažai kas.
Kurdami ir garsiai išsakydami atgaivinimo strategiją pirmiausia norime atkreipti valdžios dėmesį į šios gatvės išskirtinumą. Juk Laisvės alėja yra antroji pagal ilgį pėsčiųjų gatvė Europoje, tačiau Kaunas nėra antras pagal dydį Senojo žemyno miestas. Lankytojų čia trūksta natūraliai, o nededant rimtų pastangų žmonių srautas Laisvės alėjoje dar sumažėjo.
Laisvės alėją juosiantys kvartalai yra šešis kartus didesni nei Niujorko Manhatano. Tai – didelis rajonas, kurio varganuose kiemuose stūkso griūvantys garažai ir sandėliukai, o įvažos įrengtos atsitiktinai.
Alėjos gaivinimas turėtų būti ne tik kosmetinis jos išorės pagražinimas, bet labai rimtas sprendimas, kaip sudaryti palankias sąlygas verslui, paslaugoms ir pramogoms. Tada gal ir antrieji pastatų aukštai nebūtų tušti. Kol kas dažnas namo savininkas ar verslininkas neturi intereso į juos deramai investuoti, nes iš to neturėtų jokios naudos.
– Ar tai reiškia, jog pateisinate pastatų savininkus, kurie netvarko namų fasadų ir leidžia jiems griūti?
– Apsileidėlių neteisinu jokiais būdais. Kalbėjau apie patalpų įrengimą. Dėl apleistų pastatų priekaištų turiu ne tik jų šeimininkams. Ne mažiau kaltos ir valdžios institucijos, kurios neranda, o ir neieško būdų priversti nevalas susitvarkyti.
Griūvančių namų šeimininkai turėtų būti tol spaudžiami ir baudžiami administracinėmis baudomis, kol imtųsi darbų. Netvarkomi statiniai ne tik gadina miesto centro įvaizdį. Griūdami jie negrįžtamai nusineša istorinį paveldą. Pažiūrėkite, kaip šiuo metu atrodo 34 numeriu pažymėtas apleistas Laisvės alėjos namas, kuris daugybę metų buvo laikomas vienu gražiausių ir vertingiausių šios gatvės pastatų.
– Ne kartą Laisvės alėjos bendruomenė kėlė automobilių stovėjimo centre problemą. Kokiais būdais ją siūlote išspręsti?
– Rasti vietą automobiliui Laisvės alėją kertančiose ar gretutinėse gatvėse dažnai sunku. Kiemuose pastatyti transporto priemonę beveik neįmanoma, nes gyventojai juos tveria ir rakina. Dėl to žmonės mieliau važiuoja į senamiestį ar prekybos centrus.
Mūsų bendruomenės manymu, šią problemą būtų galima išspręsti leidus automobilius statyti Vienybės aikštėje.
– Ar nemanote, kad žmonių srautui Laisvės alėjoje įtakos turi nemažos automobilių stovėjimo kainos?
– Palikti valandai automobilį daugelyje Laisvės alėjos zonų kainuoja 4 litus.
Dažnas žmogus paskaičiuoja, ar verta už porą valandų papildomai pakloti 8 litus, jei nuvažiavęs į „Akropolį“, kur automobilį galima pastatyti nemokamai, tuos pinigus gali išleisti picai ar kepsniui. Siekdami į Laisvės alėją pritraukti kuo daugiau žmonių, siūlome apmokestinti „Akropolio“ stovėjimo aikštelę. Tai svarbu dar ir dėl to, kad jos dalis priklauso miestui.
– Senamiestį atgaivino kavinių ir restoranų savininkai. Ar Laisvės alėjos užeigų šeimininkai to padaryti nepajėgūs?
– Dienomis daugelyje Laisvės alėjos kavinių žmonių tikrai netrūksta. Tačiau vakarais lankytojų gerokai sumažėja. Taip yra dėl to, kad ne visos kavinės ir restoranai turi licencijas prekiauti alkoholiniais gėrimais iki 24 val. Be to, per daug išpūsta triukšmo problema.
Įsivaizduokite, kaip jaučiasi į kavines Laisvės alėjoje atėję svečiai iš Viduržemio jūros regiono, kai 22 val. jose pritildoma ar visiškai išjungiama muzika. Juk tokiu metu jų vakarienė dar būna tik įpusėjusi.
Kad kavinės veiktų iki išnaktų, reikia verslininkų, valdžios ir gyventojų sutarimo. Manau, kad iš užeigų šeimininkų neturėtų būti reikalaujama gauti tame pastate įsikūrusių gyventojų ir juridinių asmenų rašytinius sutikimus dėl leidimo iki vėlumos prekiauti alkoholiu. Drauge verslininkai turėtų ieškoti kompromisų, kad santykiai su kaimynais nebūtų blogi.
– Dažna parduotuvė Laisvės alėjoje įsikuria vos keliems mėnesiams ar metams. Ar ilgainiui prekybininkai visai neišsibėgios?
– Pirmiausia siūlyčiau atkreipti dėmesį, kokios parduotuvės bėga iš Laisvės alėjos. Joje neliko dėvėtų prekių parduotuvių, sumažėjo išparduotuvių. Iš šios zonos traukiasi net ekonominės klasės drabužių parduotuvės, kurioms išsilaikyti būtini dideli lankytojų srautai. Tačiau miesto centre kuriasi prabangiais prekių ženklais prekiaujantys verslininkai.
Taip yra todėl, kad visame pasaulyje solidūs ir didesnes pajamas turintys žmonės mieliau renkasi parduotuves prestižinėse miesto vietose.
