„Vaizdas buvo neįtikėtinas. Pamačiau, kaip nuo Melnragės pusės atplūsta smėlio siena, pakeliui viską versdama ar keldama į orą.
Vaizdas buvo kaip iš siaubo filmo – atrodė, tarsi nuo žemės pakilo paplūdimys.
Baisios smėlio atakos neišvengė ir mūsų kavinė.
Stogą tiesiog pakėlė kaip laivo burę ir nusviedė į kopas. Ėmė skraidyti sulčių, sausainių, traškučių paketai, alaus skardinės, net kėdės ir statinės. Guodžiuosi vien tuo, kad nenukentėjo žmonės”, – sakė M. Junokas.
Tuo metu kavinėje buvo nedaug lankytojų, išsigandę jie ėmė šaukti ir blaškytis.
Kažkoks krintantis daiktas nesmarkiai sužalojo ranką vienai kavinės darbuotojai.
Slėptis nuo smėlio audros į kavinę puolė bėgti žmonės. Tačiau jie kurį laiką liko stovėti prie durų, nes esantys viduje baiminosi, kad vėjo šuorai išlauš duris, ir jas laikė.
Patyrė didelių nuostolių
Kita M. Junokui priklausanti kavinė veikia Melnragėje, neįgaliųjų paplūdimyje. Po stichijos akibrokšto ji taip pat liko be stogo, bet patyrė mažiau nuostolių.
Vėtra ir panika truko tik penkias minutes, tačiau pridarė didžiulių nuostolių.
M. Junokas dar neapskaičiavo visos patirtos žalos, bet mano, kad ji viršys 100 tūkst. litų.
„Nuostoliai didžiuliai. Ne tiktai sumaitota Girulių kavinė, bet ir suniokotos arba dingo prekės. Apvirtus šaldytuvui išsibarstė ledai. Nebuvo prasmės jų rinkti – vis vien ištirps.
Nutrūko laidai, išsijungė elektra. Nuvirto gėrimų šaldytuvai ir vitrinos. Laikinieji statiniai nedraudžiami, taigi tikėtis kompensacijos nėra iš kur.
Šiemet Giruliuose nebedirbsime, nėra prasmės. Tik neseniai sušilo orai, padaugėjo klientų, ir še tau, – liejo apmaudą verslininkas. – Dešimt metų dirbu pajūryje, tačiau tokio vaizdo dar nemačiau. Kitąmet teks ieškoti patvaresnių statinių.”
Kavinėse liko krūvos drabužių ir batų, daugiausia vaikiškų. Po audros namo išskubėjusiems žmonėms tai neberūpėjo.
