Supamųjų krėslų palaikytojų stovykloje labai daug jaunų mamyčių. Jos puikiai žino, kad suptis tokiame krėsle naudinga skirtingose nėštumo stadijose, supimasis naudingas vaisiaus nervų sistemos vystymuisi bei labai patogu kūdikį žindyti ir migdyti.
Kaip ir kam dar naudingas supamasis krėslas, rašoma moksliniuose straipsniuose. Pasirodo, supantis tokiame krėsle galima sudeginti iki 150 kalorijų. Supimasis yra naudingas žmonėms, kenčiantiems nuo artrito, supimosi procesas gerina kraujo apytaką ir laikyseną.
Pagaliau, laimės hormonu vadinamas seratonas išsiskiria ne tik vaikščiojant, mezgant ar kramtant gumą, bet ir pirmyn atgal linguojant ant supamojo krėslo.
Tai kodėl supamasis krėslas kiekvieno lietuvio namuose nekonkuruoja su tuo stebuklingu čiužiniu, ant kurio gali šokinėti, bet iš taurių vynas neišsilies?
Turbūt todėl, kad įsigydamas šį baldą nevalingai sau ir kitiems prisipažįsti, kad turi antsvorio problemų, tavo venos kemšasi ir esi liūdnas.
Neigiamą poveikį daro ir tie reklaminiai svaičiojimai, kuriuos, beje, labai mėgsta ir patys supamųjų krėslų pardavėjai.
Supamasis krėslas pristatomas kaip savotiška laiko mašina, kuria pasinaudojus mintimis galima grįžti į cukrinę vaikystę ir ten pamatyti ant tokio pat supamojo krėslo snaudžiantį senelį arba mezgančią močiutę, kurie taip pat pakeliui į savo cukrinę vaikystę.
Dovanodami supamąjį krėslą savo viršininkui keturiasdešimtmečio proga pasiunčiate jam aiškią žinią – jo vieta jau ne pagrindinėje vitrinoje, o galiojimo terminui besibaigiančių prekių lentynoje.
Neįtikintų jokie pasiteisinimai, kad supamajame krėsle laiką mėgo leisti Abrahamas Lincolnas, Markas Twainas ar Pablo Picasso – juk fotografams jie pozavo sulaukę tokio amžiaus, kai jau nusispjaut, ką apie tave pagalvos pasaulis.
Supamieji krėslai būtinai turi būti mediniai ir net XXI amžiuje atrodyti senoviškai – tai dar vienas žudikiškas stereotipas.
Pirmieji supamieji krėslai, atsiradę Anglijoje XVIII amžiaus viduryje iki pat XIX amžiaus vidurio panašiai ir atrodė. Galima rasti dešimtis skirtumų tarp 1740 metų Windsoro ir 1840 metų Bostono krėslų, bet iš esmės iki pat XIX amžiaus vidurio supamieji krėslai priminė skirtingų pasakų karalių sostus su pritaisytomis pavažomis.
Sunku patikėti, bet padėtį šiek tiek gelbėjo XIX amžiuje JAV veikusi religinė sekta – šeikeriai. Nors dabar jie įtraukiami į keisčiausių Dievo garbintojų sąrašus, nemažai šiuolaikinių baldų dizainerių įkvėpė jų požiūris, jog kuklumas ir paprastumas baldus puošia taip pat, kaip ir žmones – jų kurti ir gaminti supamieji krėslai tai įrodo.
Tikrą revoliuciją baldų pramonėje XIX amžiaus viduryje sukėlė vokiečio baldų meistras M. Thonetas, užpatentavęs medžio lenkimo technologiją ir sėkmingai pritaikęs ją supamojo krėslo gamyboje. 1860 metais pasirodęs supamasis krėslas Nr.1 ilgam tapo supamųjų krėslų etalonu, tačiau visi pamiršo, kad supamasis krėslas gali būti pagamintas iš kitų medžiagų ir atrodyti kitaip.
Istorija tik puse lūpų kalba, jog dar 1851 metais pasaulinėje Londono parodoje buvo pristatytas itin elegantiškas kalto metalo rėmo supamasis krėslas, kurio autorius – amerikiečių išradėjas Peteris Cooperis.
Tai tas pats barzdočius, JAV išradęs šilumvežį. O 1928 metais modernaus dizaino flagmanai – Le Corbusier, Pierre Jeanneret ir Charlotte Perriand sukūrė efektingą supamąjį krėslą B306, kurio rėmas pagamintas iš vamzdelinio plieno.
Bet apsėsti minties apie medžio skleidžiamą šilumą ir įkyrų girgždesį ne tik B306 vienmečiai, bet ir jų anūkai bet kokį kitaip atrodantį supamąjį krėslą iškart palaiko atkeliavusiu iš pragaro.
Išsirinkti šiuolaikinį supamąjį krėslą iš bent pusšimčio stilingo dizaino pavyzdžių – nelengva užduotis. Gal užtektų prisiminti, kad šiuolaikiniai supamieji krėslai skirti laukti įkvėpimo, o ne atsėlinančios mirties. Ši taisyklė galioja ne tik senukams.
