Šiuo metu ji mažiausiai apie tai galvoja, mat išsijuosusi kuria savo didžiulės šeimos namus, dygstančius Aukštadvario nacionaliniame parke.
Monika yra chemikė, bet jos buvusi bendraklasė ir geriausia draugė Rūta Goštautienė – architektė. Monika nė dienos nedirbo pagal specialybę, ji kūrė kelių žurnalų dizainą, bet visada pavydėjo Rūtai jos darbo ir to neslėpė.
Beje, kurdama interjerus architektė kartais teiraudavosi Monikos nuomonės, mat ji nuo vaikystės žavisi gražiais daiktais ir todėl moka juos pamatyti. Patarinėjo, patarinėjo, kol vieną dieną ryžosi mesti savo darbą ir pradėti dirbti su Rūta.
Tiksliau, pradėti mokytis naujo amato.
Tai užtruko kone penkerius metus. Per šį laiką Monika ne tik pagalvėles dėliojo – ji puikiai išmoko braižyti projektus, dabar be jokio streso gali suvaldyti visus interjero kūrimo darbus, nuo funkcinio plano iki tų pačių pagalvėlių – paskutinio dekoro akcento.
Negana to, Monika už savo darbą pradėjo gauti atlygį, nes tuos penkerius metus buvo tarsi studentė, kuriai galimybę mokytis suteikė vyras. Jis taip pat paragino abi moteris įkurti bendrovę. Jos taip ir pasielgė, sukūrė apie 20 interjerų, o dabar abi augina pyplius, tad užsakymus renkasi itin atidžiai.
Miške įsikurs kelios kartos
Monikos Izabelei – treji metai, o Agotai – tik penki mėnesiai. Su dviem dukrelėmis ji vaikštinėja po savo mišką ir dar spėja prižiūrėti vieno iš trijų šeimos namų vidaus kūrimo darbus.
Vieną pastatą ji jau baigė ir dabar jame gyvena. 80 kvadratinių metų namas, kuriame įsikurs iš Vilniaus dažnai atvykstanti mama ir draugai, dabar įrengiamas, o kone 200 kvadratinių metrų statinys, į kurį vėliau persikels Monika su vyru ir vaikais, dar laukia savo eilės.
Kadangi dabartinių namų interjeras tarsi organiškai susiliejęs su gamta, kitus Monika nori įrengti šiuolaikiškiau, todėl į pagalbą kviesis kolegą iš Kauno – architektą Darių Žiutą, kurio specializacija – modernas.
Įkurtuvės – buvusiame svirne
Kaip vilniečiai atsidūrė miške už Trakų? „Vyras labai seniai nusipirko šią buvusią girininko sodybą. Vieta čia išties fantastiška, net trys ežerai aplink, tačiau viskas buvo labai apleista, beveik dešimt metų tvarkėme mišką.
Kad čia gyvensime, negalvojome. Tačiau vieną dieną supratau, kad geresnės vietos auginti vaikus nėra”, – aprodydama 16 hektarų valdas pasakojo Monika. Vilnių šeima paliko prieš septynerius metus.
Tik atvykę įsikūrė ūkiniame pastate, kuris buvo pastatytas pirmiausia, laukė, kol bus baigtas statyti pagrindinis namas. Tačiau persikėlę į jį per kelerius metus taip jo ir neprisijaukino. Nusprendė grįžti į svirną, tik pirma jį kapitališkai pertvarkė – kad būtu patogu ir jauku gyventi.
„Kadangi pagrindinį namą statėme ne mes, todėl jis mums ir netiko. Dabar jį renovuosime, o savąjį svirną užleisime vyro sūnaus iš pirmosios santuokos šeimai. Tiesa, su sąlyga, kad čia jie nieko nekeis. Labai daug darbo ir dar daugiau širdies sudėjau jį kurdama”, – sakė didelių namų šeimininkė.
Interjere – idėjos iš kelionių
Vos įžengus į Akromų gyvenamąją erdvę pasitinka ramus įspūdingo dydžio Budos žvilgsnis. Bet tai neturi jokių sąsajų su šeimininkų tikėjimu, tai tiesiog suvenyras, primenantis kelionę į Tailandą.
Keliaudama po šią Azijos šalį pora neaplenkė nė vieno turgaus, nė vienos sendaikčių parduotuvės, tačiau niekaip neišsirinkdavo tinkamo daikto namams. Todėl kai atsitiktinai užsuko į vieną parduotuvėlę, kurioje sėdėjo vyriškis ir šalia jo – keturi Budos, nė akimirką nesvarstė. Už statulą iš Birmos sutuoktiniai pardavėjui sumokėjo kelis tūkstančius JAV dolerių.
80 kvadratinių metrų patalpoje yra ir daugiau daiktų iš kelionių, bet dar daugiau – iš įvairių šalių parsivežtų idėjų.
Du įspūdingi rytietiški šviestuvai – taip pat Monikos nusižiūrėti kelionėje.
Ji pati nubraižė projektą, pati išrinko audinį – meistrams liko tik jį pagaminti.
Languotos užuolaidos ant virtuvinių spintelių – idėja iš Balio salos. Ten panašiu juodos ir baltos spalvų audiniu apvyniotos sakralinės skulptūros taip sužavėjo Moniką, kad ji iškart suprato, jog tokie langeliai atsiras ir kuriame nors jos sukurtame interjere.
Planuoja studijuoti architektūrą
„Matyt, nebūsiu labai originali sakydama, kad man labai patinka maišyti įvairius stilius”, – nusišypsojo šeimininkė. Bet jai tai taip pavyksta!
Vidury miško esančiame name dera ir Buda, ir 8-ajame dešimtmetyje buvusios madingos ir dabar vėl tokios tampančios knygų lentynos, ir senelių krėslai bei spinta, ir rytietiški šviestuvai, ir bene garsiausio pasaulyje kėdžių dizainerio Hanso Jorgeno Wegnerio kūrinys.
O kur dulkių siurblys, lyginimo lenta, kelionių lagaminai ir guminiai botai – daiktai, kuriuos paprastai namuose slepiame?
„Tą vietą aš vadinu siaubo kambariu”, – mostelėjo į vienas duris Monika. Kaip tik ten sukišta viskas, kas nedera atviroje erdvėje. „Ir visų mūsų drabužiai ten”, – pridūrė.
Yra čia dar kelios durys – tualeto, vonios, įrenginių valymo ir laiptai į antresolę. Ten tilpo visos šeimos lovos – didelė ir dvi mažos bei darbo stalas.
Savo namuose interjero egzaminą Monika išlaikė puikiai – jos šeimai čia patinka gyventi.
Tačiau 37 metų moteris visai rimtai svarsto galimybę pradėti architektūros studijas.
„Na, kad jau visiškai oficialiai galėčiau vadintis architekte, dabar dar nedrįstu”, – juokėsi vilnietė, savo vizitinėje kortelėje pasivadinusi interjero dizainere.
