Būtent taip nutiko Renatei Izoldei Petz, Vilkaviškio rajone turinčiai žemės sklypą, į kurį įsiveržė valstybės įmonės Marijampolės regiono keliai ekskavatoriai ir čia ėmė kasti žvyrą. Nepaisant to, kad R.I. Petz turi visus sklypo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, jame ramiai šeimininkauja valstybės įmonė ir ketina iš jo nusiknisti apie 4,4 ha žvyringo ploto, motyvuodama, kad jis priklauso žvyro karjerui, kurio parametrai buvo nustatyti dar 1986 metais ir pagal 1998 m. su Marijampolės apskrities administracija sudarytą nuomos sutartį VĮ Marijampolės regiono keliai jį turi teisę eksploatuoti 20 metų. Nors jau seniai nebėra Tarybų Lietuvos, o apskričių administracijos panaikintos, kai kurie seni „dokumentai“ tebevaržo piliečių teises.
Šiuolaikinė nacionalizacija
R.I. Petz tėvai ir seneliai – Lietuvos vokiečiai – prieš karą gyveno Šunskuose (Marijampolės sav.), kur turėjo nemažą 58 ha ūkį. Karo metais jie pasitraukė į Vokietiją, o jų žemė buvo nacionalizuota. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, R.I. Petz nusprendė atgaivinti lietuviškas šaknis. Ji ėmėsi žygių gauti Lietuvos pilietybę.
Pilietybę Renatė gavo, tačiau, kol vyko visi biurokratiniai formalumai, tėviškės žemė Šunskuose buvo išdalyta kitiems, o vietoje jos pasiūlyta rinktis iš to, kas liko. Kadangi aplink viskas buvo privatizuota, teko dairytis kitose Marijampolės apskrities vietovėse, kur dar buvo niekam nereikalingų likučių – smėlynų, apaugusių savaiminiu mišku, pelkių... R.I. Petz 2007 m. buvo atmatuoti ir suformuoti sklypai Kalvarijos sav. Naujienėlės kaime bei Vilkaviškio r. Graužinių kaime. Renatė per daug nesisielojo dėl prastos žemės kokybės - mišku užsodino savaime pušelėmis beužželiantį plotą Kalvarijoje, o Graužiniuose nusprendė puoselėti natūraliai susiformavusį gražų kraštovaizdį, šioje vietoje sukurti akiai mielą poilsio kampelį.
Atmatuotasis sklypas vargu ar būtų suviliojęs lietuvį žemdirbį, mat iš 22,14 ha pelkė čia užima 4,6 ha, įvairūs menkaverčiai želdiniai – 2,36 ha, nenaudojama žemė – 0,79 ha, mišrių medžių miškelis – 9,50 ha ir pavienės pievelės – 4,89 ha. Tačiau Renate su vyru įvertino čionykštės natūralios gamtos grožį. Jie sutvarkė šlaitą, atvėrė gražią panoramą į vandens telkinį bei kitą krantą, pastatė dailią pavėsinę, surentė medinius laiptelius, kad būtų galima jais nusileisti prie vandens, pravalė takus pasivaikščiojimui.
„Tai darydami mes galvojome ne tik apie save, mat atvykstame į Lietuvą tik kelis kartus per metus, norime, kad ir kiti čia užsukę žmonės galėtų gėrėtis gražia gamta, maloniai pailsėti“, - tikino R.I. Petz. Ir išties tokių gamtos kampelių Lietuvoje vis mažėja, kur klykauja laukinės gervės, vaikus peri gulbės, pavasarį mėlynuoja žibuoklės...
Renate šį sklypą įtraukė į aplinkosaugos programas. Kadangi gyvena Vokietijoje, ji savo turimų žemių reikalais patikėjo rūpintis miškininkui Vidmantui Jusui. Būtent jis 2009 m., kartą atvykęs į Graužinius, išvydo, kad kaimynystėje esantis žvyro karjeras ėmė grėsmingai plėstis į R.I. Petz sklypą. Tuomet pavyko problemą išspręsti, kasimo darbus sustabdyti. Tačiau po poros metų situacija pasikartojo.
VĮ Marijampolės regiono keliai, nepaisydami ankstesnių susitarimų, 2011 m. vėl ėmė kaušais kabinti žvyrą iš R.I. Petz atmatuoto sklypo. Bandant šį procesą sustabdyti paaiškėjo, kad R.I. Petz sklypo ribos buvo suformuotos neva pažeidžiant Graužinių žvyro karjero žemės sklypo ribas ir „dengia“ apie 4,4 ha karjerui priklausančios teritorijos. Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius nesiteikė sklypo savininkei deramai paaiškinti, kodėl taip atsitiko, atsiprašyti už padarytą klaidą, nepasiūlė sugrąžinti ir už tą plotą keletą metų mokėto žemės mokesčio.
Valstybės tarnyba tesugebėjo sukurpti raštą, kuriame pripažįsta, kad ta dalis sklypo negalėjo būti privatizuojama, mat tai yra naudingųjų iškasenų teritorija. Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius R.I. Petz pasiūlė suformuoto žemės sklypo ribas pakeisti administracine tvarka, o jei su tokiu pasiūlymu ji nesutiksianti, pagrasino, kad bus kreiptasi į prokuratūrą dėl priimtų sprendimų panaikinimo, ginant viešąjį interesą. Kitaip tariant, jei R.I. Petz nesutiktų geruoju atiduoti turimų 4,4 ha, suprask, vis tiek bus rasti atitinkami būdai, kaip juos užgrobti.
Keista, kaip padaromos tokios apmaudžios klaidos, juk sklypai neatrėžiami „iš akies“ – ilgiausiai vyksta įvairiausi derinimai, po kuriais parašus deda atsakingi asmenys? Ir šiuo atveju viskas buvo suderinta, sklypas įregistruotas Registrų centre. Pasirodo, tai nieko nereiškia. Vieną dieną tiesiog gali paaiškėti, kad tavo turtas jau nebėra tavo. Sunku rasti advokatą, kuris išdrįstų stoti ginti paprastą žmogų prieš valstybės institucijas, juolab kai pastarosios dangstosi neva ginančios „viešąjį interesą“. Tačiau prie vokiškos tvarkos pratusi R.I. Petz nusprendė pakovoti už savo teises ir kreipėsi į teismą, be to, apie šią situaciją informavo savo regiono atstovą ES parlamente.
Teisybės paieškose pats lieki kaltas
Advokatė Tatjana Kočegarova, kuri Kauno administraciniame teisme rugpjūčio 14 d. gins R.I. Petz interesus, pati yra nemažai metų dirbusi žemėtvarkos srityje, tad jai šios problemos gerai žinomos. Advokatė tikina, kad gana dažnai tenka spręsti absurdiškas su žemės nuosavybe susijusias bylas ir kad žemėtvarkoje yra privelta tiek painiavos, jog rasti teisybę ar išeitį kartais būna labai sunku. Viena tokių bylų yra būtent ši. Pasak advokatės, būtų viskas paprasta, jei čia būtų susikirtę tiesiog dviejų nuosavybę turinčių žmonių interesai, tačiau kai bylinėjamasi su valstybės institucijomis, viskas daug sudėtingiau, mat teismai dažniau palaiko jų pusę.
O šioje istorijoje irgi tarsi kailiniai būtų išversti kita puse – kaltinamas tas, kuris niekuo dėtas, o teisinami tie, kas privėlė klaidų. Koks bus šio teismo sprendimas, nesiryžta spėti net patyrusi advokatė.
Viskas būtų klostęsi ramiai ir taikiai, jei keturios valstybės organizacijos – Vilkaviškio r. žemėtvarkos tarnyba, Marijampolės apskrities administracija, Registrų centras bei Marijampolės regiono keliai – būtų tinkamai atlikę savo darbą. Tereikėjo vieniems į kitų dokumentus atidžiau įsigilinti, derinti ir pasirašinėti. Šioje istorijoje šešėlis krito ir ant žemės sklypo plano projekto autorės Nomedos Vilčinskaitės, mat ji, formuodama sklypą, turėjo suderinti jo ribas. Projektuotoja tikina, kad visa tai padarė ir dėl susiklosčiusios situacijos nėra kalta.
Anot jos, formuojant R.I. Petz sklypą Nekilnojamojo turto registre Graužinių karjero sklypas dar nebuvo įregistruotas, o Marijampolės regiono keliai teturėjo tik 1986 m. žvyro karjero, priklausiusio „Gražiškiečio“ kolūkiui, atribojimo brėžinį, kuriame buvo pažymėtos 14,2 ha ploto karjero ribos, bei vėliau jas atkartojančius 1997 m. ir 2005 m. markšeiderinius planus, taip pat su Marijampolės apskrities administracija 1998 m. sudarytą karjero nuomos sutartį. Gal išties matininkė atsargiau ir atidžiau būtų brėžusi naujojo sklypo ribas, jei būtų paisiusi LR žemės reformos įstatymo, draudžiančio žemę privatizuoti, jei ši yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje, juolab kad Graužinių žvyro karjeras yra įtrauktas į 1999 m. Vilkaviškio r. Gražiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planą? Nekilnojamojo turto registre abu sklypai – tiek R.I. Petz, tiek valstybės žemėje esantis Graužinių karjeras – įregistruoti kaip žemės sklypai, suformuoti atliekant preliminarius matavimus.
Skirtumas tik tas, kad R.I. Petz sklypo kadastro duomenys nustatyti 2007-07-30 ir jis įregistruotas 2008-03-04, o VĮ Marijampolės regiono kelių iš valstybės nuomojamo sklypo kadastro duomenys nustatyti gerokai vėliau, t. y. 2009-11-13, o sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2009-12-04. Beje, karjero žemės sklypo ribos nėra įbraižytos Kadastro žemėlapyje, taigi jos tėra preliminarios, tad teigti, jog matininkė, formuodama sklypą, pažeidė jo ribas, ne visiškai teisinga.
Tačiau net ir neturėdami oficialių sklypo registravimo dokumentų Marijampolės regiono keliai dar 2009 m. pavasarį ėmė plėsti savo teritoriją į suformuotą R.I. Petz sklypą. Tuomet jos patikėtinis V. Jusas kreipėsi į Vilkaviškio r. žemėtvarkos tarnybą, Marijampolės apskrities viršininko administraciją bei VĮ Marijampolės regiono keliai pareikšdamas pretenzijas dėl neteisėtų veiksmų. Dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims situacija buvo analizuojama vietoje. Vėliau 2009-07-16 Marijampolės apskrities viršininko administracijos rašte Nr. SD-2445, kurį pasirašė apskrities viršininkė Birutė Kažemėkaitė, buvo išaiškinama taip: „VĮ Marijampolės regiono keliai Graužinių žvyro karjerą jau baigia eksploatuoti: dalis karjero rekultivuota, sutvarkyta ir apsodinta mišku.
Karjero dalis, kuri ribojasi su R.I. Petz nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, taip pat bus išlyginta ir toje vietoje pasodintas miškas. Rekultivavus išnaudotą karjerą žemė bus grąžinta valstybės nuosavybėn. R.I. Petz priklausančio žemės sklypo ribos nesikeis. Tik bus panaudotas prie savininkės sklypo ribos supiltas grunto kauburys, atsiradęs atidengiant karjerą iškasto žvyro vietoje daubai užlyginti. Minėtus darbus VĮ Marijampolės regiono keliai planuoja atlikti per artimiausius trejus metus.“ Deja, visa tai liko tik popieriuje, o panaikinus apskričių administracijas Marijampolės regiono keliai dar labiau suįžūlėjo.
Pasak V. Juso, 2011 m. rugsėjo mėn. jis atkreipė dėmesį į tai, kad į R.I. Petz sklypo pusę maždaug 40 m perkelti riboženkliai, o žvyro karjeras į kaimyninę teritoriją išsiplėtęs beveik 1 ha ir knisasi vis gilyn. Kur tik besikreipė R.I. Petz bei jos patikėtinis V. Jusas, šį kartą atsimušė tarsi į sieną. Vilkaviškio r. žemėtvarkos skyrius šįkart „pabrukęs uodegą“ pripažino, kad įvyko klaida ir R.I. Petz žemės sklypo ribos Vilkaviškio r. Gražiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane buvo pažymėtos pažeidžiant Graužinių žvyro karjero sklypo ribas ir „dengia“ 4,4 ha. Vilkaviškio r. policijos komisariatas dėl Marijampolės regiono kelių savivalės atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, teigiant, jog įstatymams nebuvo nusižengta. VĮ Marijampolės regiono keliai vadovai ne tik neprisiėmė kaltinimų ir viską neigė, bet dar ir piktai užsipuolė pačią R.I. Petz, kad ši mėgina pakenkti veiklai, kuri susijusi su viešuoju interesu. Tačiau logiškiau pasveriant tenka suabejoti, kieno veikla labiau susijusi su viešuoju interesu – tų, kas puoselėja kraštovaizdį ir stengiasi visų labui išsaugoti unikalų gamtos kampelį, ar tų, kas naudoja gamtinius išteklius ir iš to pelnosi...
