Kauno ąžuolynas užima 84,42 ha ploto. Parko šeimininkas – miesto savivaldybė. Ąžuolyną sudaro Parodos kalno, Vytauto parko, Dainų slėnio, Adomo Mickevičiaus slėnio, Zoologijos sodo, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro, Kauno technologijos universiteto (KTU), Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA), Televizijos retransliacijos centro įrenginių teritorijos ir Žaliakalnio bei Aukštųjų Šančių žalieji plotai.
Visais metų laikais smagu pavaikščioti siaurais parko takeliais. Iš šiaurės į pietus per parką driekiasi pagrindinė alėja. Iš jos, metus taką dėl takelio, galima ilgai vaikštinėti vingiuotu ir įdomiu maršrutu.
Tikriems kauniečiams parkas kiekvienu metų laiku atrodo vis kitoks, o iš lūpų į lūpas perduodama legenda apie aplankysiančią sėkmę palietus vieną skulptūros „Stumbras“ vietą kelia ir šypseną, ir pagarbą kauniečių humoro jausmui.
Nors parko augmenija saugoma ir prižiūrima, Kaune vis pasigirsta nerimą keliančių gandų. Kas ketverius metus besikeičiančią miesto valdžią lanko verslininkai, kuriems parke norisi ne bėgioti, o įvairuoti ekskavatorius ir pradėti statybas.
Parką pagyvina skulptūros
Ar žinote, kur Kaune galima pamatyti mūsų ir armėnų tautų draugystę simbolizuojantį armėnų architektūros religinį paminklą chačkarą, vaizduojantį kryžių? Ogi prie Ąžuolyne esančios Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Parke lyg sagučių prisagstyta ir daugiau skulptūrų. Didžioji jų dalis pastatyta sovietmečiu.
Kauno simboliu laikomas „Stumbras“ buvo Dalios Matulaitės diplominis darbas. Bronzinė skulptūra parke iškilo 1979 metais. Ąžuolyne galima rasti ir Leono Striogos skulptūras „Poilsis“, „Motina su vaiku“, „Gulinti mergina“, Dalios Palukaitienės „Suktinį“.
1993 metais pagerbiant Lietuvos lakūnus Parodos ir Sporto gatvių ašyje atidengtas paminklas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui atminti. Prieš kelerius metus prie KTU rūmų įrengtas žmogaus šešėlio saulės laikrodis.
Retina ir gamta, ir žmogus
Prieš gerą dešimtmetį buvo suskaičiuoti visi Ąžuolyno medžiai. Rasta 513 rūšių. 14 iš jų įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Parke yra 34,4 ha ąžuolynų, 7,9 ha liepynų, 0,8 ha beržynų, 3,2 ha baltalksnynų ir 1,3 ha klevynų.
Ąžuolai čia – seniausi: 100 – 320 metų amžiaus, kai kuriuos apglėbti būtų sunku net keliems žmonėms. Tačiau prieš dvejus metus per Kauną praūžęs škvalas nepagailėjo kai kurių senolių ir juos išvertė.
Ne tik gamta negailestinga parkui. Prieš metus Ąžuolyne buvo tiesiamas elektros kabelis. Darbininkai kasdami tranšėją pažeidė septynių ąžuolų šaknis. Už tai darbus atlikusiai bendrovei buvo skirta 2 tūkst. litų bauda.
Vietoj dainų – treniruotės
Rytą vakarą, žiemą ir vasarą Ąžuolynas pilnas įvairaus amžiaus profesionalių ir mėgėjų sportininkų.
Ankstyvais rytais lengvu žingsneliu tipena senjorai, dažnai vedini šuniukais, sparčiau juos lenkdami prabėga sveiką gyvenimo būdą puoselėjantys kauniečiai. Paskutinį vasaros mėnesį grynu oru vidury miesto skuba pasimėgauti ir grįžę atostogautojai.
Bene dažniausiai šiame parke galima sutikti profesionalių sportininkų: tarp medžių šmėžuoja žali „Žalgirio“ vyrų marškinėliai, pratybose prakaitą lieja lengvaatlečiai, įvairių mieste veikiančių sporto mokyklų auklėtiniai.
„O dabar bėgam kaip per olimpines žaidynes!“ – energingai šūkavo fechtavimo trenerė Rasa Ažukienė. Su būriu auklėtinių ji plušėjo ant Dainų slėnio laiptų.
„Mums jie labai patogūs treniruotis, mokytis sutelkti dėmesį ir didinti greitį“, – greitakalbe bėrė žinoma trenerė.
Trūksta pramogų zonų
„Ąžuolynas vertingiausias tuo, kad yra senų ąžuolų reliktas. Daugelyje Lietuvos vietų miškai buvo iškirsti, pritaikyti žemės ūkiui. Ąžuolynui taip neatsitiko“, – džiaugėsi žinomas Lietuvos miškininkas Algirdas Brukas.
Nepaisant to, miškininkas įsitikinęs, kad Ąžuolynas svarbesnis ne gamtosaugos požiūriu, o savo socialine funkcija.
Daugelis kauniečių šį parką pirmiausia vertina kaip poilsio zoną, kai kuriems tai – tranzitinė vieta.
„Kol kas Ąžuolynas nėra pramogų vieta: Dainų slėnis apleistas, Vytauto parke irgi vaizdas ne koks. Neprotingai valdžia pasielgė ir su sodininkystės zona Vydūno alėjoje, kurią perdavė į privačias rankas“, – apgailestavo A. Brukas.
Specialistas siūlo šioje teritorijoje įrengti mažą Disneilendą, kuriame laisvalaikį aktyviai galėtų leisti ir vaikai, ir suaugusieji. Tiesa, aktyvaus laisvalaikio užuomazgų parke jau atsirado. Prieš porą metų čia pastatyti lauko treniruokliai, kuriuos įvertino namuose neužsisėdintys senjorai.
Verslas nori investuoti
Valstybės saugomą plotą miesto valdžia sugebėjo suskaidyti. Savivaldybė į privačias rankas atidavė Dainų slėnį, buvęs sodininkystės sklypas atiteko privačiai įmonei „Magnus“.
Žaliakalnio bendruomenės centro „Žaliasis Ąžuolynas“ pirmininkė Audronė Didžgalvienė nuogąstavo, kad verslininkai turi užmačių sodininkystės sklype suręsti prestižinę privačią gydymo kliniką.
„Dabar ši teritorija labai apleista, kol kas jos niekas netvarko. Savivaldybės prašėme sudaryti komisiją, kuri kontroliuotų verslininkus“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.
Jos manymu, parke neturi būti ir atskirų žmonėms neprieinamų zonų, kaip kad Ąžuolyno viduryje tvora apjuosta didelė laukymė sportininkams treniruotis.
„Buvo siūlymų išardyti dalį miško paklotės ir nutiesti minkštus bėgimo takelius. Dėl tos aukšta tvora apjuostos laukymės irgi įvyko nesusipratimas. LKKA žadėjo, kad aikštelė bus aptverta tik trumpam, tačiau praėjo keleri metai ir niekas nepasikeitė“, – piktinosi A. Didžgalvienė.
Adomo Mickevičiaus akmuo
Ąžuolyno teritorijoje, Girstupio slėnyje, dabar vadinamame Adomo Mickevičiaus vardu, poetas mėgdavo ilsėtis, semdavosi jėgų kūrybai.
1823 m. pavasarį jo draugai vietovę pavadino A.Mickevičiaus slėniu, o akmenyje, ant kurio poetas mėgdavo sėdėti, iškalė inicialus „A. M.“ ir metus „1823“.
Per Kauną ėmus tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė upelio šlaite. Tik 1918 m. Girstupio vanduo per didelį potvynį jį išplovė.
Akmuo buvo pastatytas dabartinėje vietoje.
Šiuo metu šis akmuo yra valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas.
