Tai neturėtų stebinti, nes krizės metu kredito unijos siūlė iki 10 proc. siekiančias palūkanas už indėlius, o šiuo metu palūkanos siekia 4-5 proc. už metų trukmės indėlį. Palyginti, didieji šalies bankai už indėlius siūlo 1-2 proc. palūkanas.
„Norėdami konkuruoti su bankais mes turime siūlyti didesnes palūkanas. Bankai gali pritraukti pinigų ir iš kitur, be to, jiems pinigų nereikia, nes bankai užsuko „kranelius“. Jų palūkanos dabar tokios, kad indėlininkus atbaido.
Pagrindinis kredito unijų pinigų šaltinis yra indėliai. Krizė šiuo požiūriu unijoms buvo naudinga, nes lietuviai yra linkę atsidėti pinigų“, - aiškino kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos valdybos pirmininkas Darius Čepauskas.
Anot jo, kredito unijos ilgą laiką, kaip finansinės institucijos, nebuvo gerai žinomos ir tik krizė suteikė joms galimybę.
„Kai bankai nutraukė skolinimą verslui, verslininkai atsisuko į mus. Unijose sprendimai dėl paskolų priimami kur kas greičiau.
Ne paslaptis, kad Skandinavijos bankai riziką vertino labai konservatyviai, kai kurios verslo sritys tapo „non grata“, tokios kaip transportas, statybos, viešasis maitinimas. Mes neskirstėme įmonių pagal sektorius, o vertinome kiekvieną atskirai, nes bloguose sektoriuose yra gerai veikiančių įmonių.
Be to, bankuose sprendimai dėl paskolų labai užtrukdavo, nes prašymus svarstydavo kokie aštuoni komitetai ir Vilniuje, ir Helsinkyje ar Stokholme. Tris mėnesius laukti sprendimo ne visiems užtenka noro“, - aiškino D. Čepauskas.
Pavyzdžiui, kredito unija suteikė paskolą Kėdainių krematoriumui, kuris su bankais dėl finansavimo derėjosi ne vieną mėnesį ir galiausiai sulaukė neigiamo atsakymo.
Moka didesnes palūkanas
Indėlių kredito unijose po krizės daugėjo dėl didesnių palūkanų. Be to, gąsdinimai, kad čia laikyti pinigus labiau rizikinga nei bankuose nėra pagrįsti. Indėliai kredito unijose yra apdrausti valstybės tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir bankuose.
Tačiau už pakankamai dideles palūkanas surinkusios indėlių kredito unijos turi juos ir paskolinti.
„Kredito unijų riziką didina tai, kad konkuruodamos dėl indėlių unijos siūlo gerokai didesnes palūkanas, todėl, norėdamos dirbti nenuostolingai, pritrauktas lėšas jos investuoja rizikingiau.
Staigus kredito unijų indėlių ir turto šuolis šiemet primena bankų netvarų augimą 2005–2007 metais ir kelia susirūpinimą, ar kredito unijos sugebės tinkamai suvaldyti visas su smarkia plėtra susijusias rizikas“, - aiškino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis.
Anot jo, per pastaruosius porą metų šalies kredito unijoms už pažeidimus buvo pritaikyta beveik pusšimtis poveikio priemonių. Tai liudija akivaizdžią kai kurių kredito unijų vadovų kompetencijos stoką.
Dar šių metų kovą Lietuvos banko valdyba pritarė Kredito unijų veiklos priežiūros tobulinimo kryptims, kurios stiprintų kredito unijų priežiūrą, griežtintų kapitalo ir kitus reikalavimus. Neseniai Lietuvos bankas nustatė griežtesnius reikalavimus kredito unijoms vadovaujantiems asmenims.
Kredito unijos vadovai, kurių kvalifikacija kels abejonių, arba pretendentai į tokias pareigas, neatitinkantys minimalių nustatytų reikalavimų, privalės laikyti specialų egzaminą.
Lietuvos bankas sugriežtino priežiūrą
„Lietuvos bankas atlieka savo funkcijas, įžvelgia rizikas ir stengiasi jas suvaldyti. Galbūt jiems šis augimas pasirodė netikėtas, kai likęs finansinis sektorius traukėsi. Juk dar 2008 metais dominavo tik bankai, o dabar atsirado alternatyva“, - aiškino D. Čepauskas.
Jis situaciją palygino su visuomeniniu transportu: „Įsivaizduokite, kad mieste važinėjo autobusai ir troleibusai. Tačiau dėl krizės autobusų parkas nusprendė visiškai sumažinti maršrutų skaičių. O žmonėms važiuoti juk reikia. Tuomet daugiau jų persės į troleibusus. Žinoma, dėl padidėjusio keleivių srauto, troleibusai gali greičiau sulūžti.“
Anot jo, galbūt vyrauja nuomonė, kad kredito unijų niekas neprižiūri, tačiau tai nėra tiesa. Lietuvos bankas joms skiria pakankamai dėmesio, unijoms taikomi apribojimai dėl paskolų dydžio, kapitalo, jos taip pat privalo laikytis atsakingo skolinimo taisyklių.
Veikia tik regionuose
Kredito unijos su bankais negali konkuruoti savo dydžiu. Visų Lietuvoje veikiančių 75 kredito unijų turtas siekia 1,8 milijardo litų ir vos 2,47 proc. visos finansų sistemos turto. Jos paskolas teikia tik smulkiam ir vidutiniam verslui, stambius žaidėjus palikdamos bankams.
Paskolų verslui palūkanos kredito unijose yra didesnės nei bankuose. Kredito unijų paskolų verslui palūkanos dažniausiai siekia 7 procentus. O vartojimo paskolą tektų grąžinti su maždaug 12 proc. metinių palūkanų.
Kertinė kredito unijų veiklos idėja yra bendruomenė. Unijos veikia tik regionuose, o indėlius priima ir paskolas teikia tik unijos nariams, kurie yra jų dalininkai – turi pajų. Todėl atėjęs pasidėti indėlį ar gauti paskolą pirmiausia turi įmokėti pajų ir tapti kredito unijos nariu – dalininku.
Vienas esminių unijų principų – tai yra vietinės finansinės institucijos, veikiančios tik apibrėžtame regione. Netgi Nacionalinė kredito unija veikia tik Vilniuje. Ji gali priimti indėlius tik iš vilniečių ir paskolas teikti tik sostinės verslininkams.
Pavyzdžiui, Kelmėje įsteigta kredito unija „Kelmės taupa“, Jurbarko rajone veikia Klausučių kredito unija, Kredito unijas turi Kvėdarna, Kupiškis, Pasvalys ir kiti nedideli miestai. Didmiesčiuose jų veikia po kelias.
Unijos iš esmės skirtos vietiniam smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti bei finansuoti. Jų tikslas, kitaip nei bankų, - ne siekti pelno, o patenkinti unijos narių, bendruomenės interesus.
Veikdamos konkrečiame regione jos gali geriau išmanyti vietinio verslo specifiką, galimybes ir riziką, todėl dažniau skolina verslui, kuriam didieji bankai nesuteikia paskolos.
