Apynių spurgai jau baigia subręsti, tad aludariai ėmė jų žvalgytis vildamiesi, kad vienas kitas lietuvis savo kieme šių augalų dar neišrovė.
Už žalių spurgų kilogramą „Vilkmergės” aludariai ketina pakloti 10 litų, už išdžiovintų – 30–34 litus.
Tačiau kol kas tai – tik planai. Pasak įmonės atstovės Neringos Kavaliauskienės, besidominčių žmonių skambučiai dažnėja, bet apyniai dar neskinami.
Naudodami pačių užaugintus, ką tik nuskintus apynių spurgus, nemaišydami jų su džiovintais, smulkieji aludariai nuo 2009 metų verda sezoninį „derliaus alų”.
Lietuvoje nustojo auginti
„Lietuvoje pramoniniu būdu auginti apynius ir juos naudoti verdant alų nustota nuo tada, kai įstojome į ES”, – pasakojo Tikro alaus draugijos steigėjas Martynas Savickis.
Šiuo metu apyniai ir jų ekstraktai, kuriuos naudoja aludariai, importuojami iš Europos, dažniausiai – iš Vokietijos ir Čekijos.
„Apynių derlius ir jų kaina pasaulio rinkose kasmet smarkiai svyruoja, tad prasto derliaus metais aludariams tai tampa siaubingu galvos skausmu”, – kalbėjo M. Savickis.
Pastarąjį kartą apynių kainos į viršų buvo šovusios maždaug prieš penkerius metus.
Tuo metu aludariai už juos turėjo pakloti kone penkiskart daugiau nei įprastai: už kilogramą – kone 100–150 litų.
2009-aisiais kinai priaugino tiek apynių, kad jų kainos nusirito į pažemę. Šiuo metu importuotų apynių spurgų kilogramo kaina Lietuvoje sukasi apie 20–30 litų.
Laukia menkesnio derliaus
Kad šiemet apynių derlius bus prastesnis, jų tiekėjai kalba vis garsiau.
Anot apynius ir jų ekstraktą tiekiančios įmonės „Aluteksas” vadovo Donato Berulio, gauta žinių, kad apyniai užderėjo prasčiau nei ankstesniais metais.
„Prieš keletą dienų sulaukiau vienos Vokietijos įmonės prognozės, kad, nelygu rūšis, apynių derlius šiemet įvairiuose pasaulio regionuose bus 4–10 proc. mažesnis.
Bet šiuo metu spurgai dar tik pradedami skinti, todėl ir prognozės tėra apytikslės”, – kalbėjo D.Berulis.
Netinka klimato sąlygos
Apynynai Lietuvoje buvo kuriami kone iš karto, kai tik buvo atkurta nepriklausomybė. Dabar tuos laikus primena tik kai kuriuose laukuose styrantys betono stulpeliai.
Mat Lietuvoje apyniams gamtos sąlygos nėra visiškai tinkamos. Net jei spurgai ir subręsta, jų savybės – kartumas, aromatingumas ir kitos – būna prastokos.
Apyniams augti palanki klimato zona baigiasi Lenkijoje, ties Liublinu. Auginama jų dar ir Baltarusijoje – Bresto srityje – ar Voluinės srityje Ukrainoje.
„Lietuvoje apyniai nebeauginami. Būta tokių užmačių maždaug prieš dešimtmetį, kai pačios alaus gamyklos bandė kurti apynynus, ieškoti ūkininkų. Tačiau viskas baigėsi nesėkmingai”, – sakė Kauno botanikos sodo mokslininkas, apynių kolekcijos puoselėtojas Kęstutis Obelevičius.
Prieš porą metų keletą smulkesnių aludarių vienijanti įmonė „Aukštaitijos bravorai”, padedama K.Obelevičiaus, Utenos rajone, Užpaliuose, apyniais užsodino maždaug tris hektarus žemės. Atsižvelgiant į klimato sąlygas, apynynui buvo parinkti lenkiški sodinukai.
Dažnas smulkusis aludaris, kurių Lietuvoje yra kone pora šimtų, sodinukų yra atsigabenęs iš Bavarijos ar atsisiuntęs iš JAV.
Pasak K. Obelevičiaus, apynių veislės neišvengiamai turi įtakos alaus skoniui.
„Išvedama vis naujų karčiųjų apynių veislių, nes siekiama, kad jie turėtų kuo daugiau karčiųjų medžiagų.
Tiesa, nenusigręžiama ir nuo aromatinių. Verdant alų dažniausiai maišomos abi apynių rūšys. Tik čekai savo alų verda naudodami vien aromatinius apynius”, – aiškino mokslininkas.
