Žinoma, kur kas maloniau ir praktiškiau būstą įsirengti kokybiškomis medžiagomis ir dar pasisamdyti architektą.
Tačiau toli gražu ne visi sau gali leisti tokią prabangą. Tad jeigu, tarkim, už kvadratinį grindų dangos metrą neišeina mokėti po porą ir daugiau šimtų litų, tenka pasiraitoti rankoves ir pačiam gražinti grindis.
Būtent tokia istorija nutiko ir Marijai, kai ji kūrėsi maždaug trijų šimtų metų senumo savo prosenelių name sostinėje šalia Vilnios.
Kelių butų name Marijos šeimai atiteko 60 kvadratinių metrų butas, kuris prieš tai buvo nuomojamas.
Būstui verkiant reikėjo remonto, tačiau finansai buvo menki, tad teko pasiraitoti rankoves ir viską daryti pačiai. Tai buvo prieš trejus metus, o visai neseniai šį butą architektė dar sykį atnaujino.
Perdažė grindis, pakeitė užuolaidas, įsigijo keletą naujų interjero puošmenų, ir namai vėl džiugina.
Taupiai įrengto buto negalima užleisti, jį tiesiog būtina nuolat atnaujinti.
Visos dekoracijos – originalios
„Kiek prisimenu nuo vaikystės, šiame name medinės grindys buvo dažomos kas dvejus metus ir vis kita spalva.
Todėl kai įžengiau į tą savo butą, pirmiausia įvertinau grindis: vienur buvo išklotos linoleumu, kitur – kartono sluoksniu”, – prisimena Užupio senbuvė. Nuplėšusi net penkis linoleumo sluoksnius virtuvėje ji rado plačių medinių lentų grindis.
Tokias pat – miegamajame ir sūnaus kambaryje. Tada jas nudažė šviesia pieno spalva. Šiandien jos perdažytos dar šviesiau – baltai.
Interjero stuburas, kaip sako Marija, pirmiausia yra tinkamas zonų išdėstymas, tačiau kartais tenka tenkintis tuo, ką randi, kažkaip prisitaikyti, tada – elektra, santechnika ir baldai. Svarbiausia sukurti patogius namus ir tik tada – gražius.
Kas brangiausiai atsiėjo remontuojant butą? Šviestuvai, kilimėliai, užuolaidos.
„Interjero puošybos elementai turi būti arba brangūs, arba originalūs”, – patarė architektė. Visa kita jai kainavo minimaliai, mat pati skuto ir šveitė sienas, dažė grindis, vienus baldus restauravo, kitus pasigamino iš senų. 60 kvadratinių metrų butą ji įsirengė vos už porą tūkstančių litų.
Po remonto – tinklaraštis
„Jei pradedu kokį nors darbą, būtinai turiu jį pabaigti. Kad ir kiek jėgų tai kainuotų”, – Marija įsitikinusi, kad ši savybė jai padėjo įveikti remontą.
Moteris triūsė kone po šešias valandas kasdien tris mėnesius, tačiau rezultatas pranoko pačios šeimininkės lūkesčius.
Atsirado ūpas ir vėl ką nors nuveikti.
Tačiau tuo metu architektai išgyveno užsakymų badą, jų neturėjo ir Marija. Tik sėdėti vietoje ji nenorėjo. Tad sukūrė tinklaraštį digma.lt, kuriame pradėjo dalytis savo mintimis apie aplinką, kurioje gyvename ir dirbame. Tai tapo savotiška jos užrašų knygute, darbų ir idėjų saugykla.
Tinklaraščio lankytojams, kurie nebijo eksperimentuoti ir namus bando kurti patys, Marija stengėsi suteikti kuo daugiau naudingos informacijos apie interjero dizainą.
Perka architektės idėjas
M. Digrytė negailėjo nei laiko, nei pastangų – kiekvienam patarimo paprašiusiam lankytojui jį suteikdavo be jokio atlygio.
„Dažniausiai visi įsirenginėjantys savo namus tai padaryti nori kuo originaliau ir pigiau.
Aiškinu lankytojams, kad tada lieka vienintelis kelias: pasidaryk pats.
Juk kokybiškas interjeras yra prabangos dalykas ir jam jokios akcijos niekada negali būti taikomos.
Geros mėsos pigiai nenusipirksi, taip ir dėl interjero. Bet Lietuvoje dar labai nedaug žmonių gali sumokėti už šį aukštos klasės produktą – interjerą, – dėsto Marija. – O kas apskritai yra tas interjeras? Tai pirmiausia idėja.
Tada konstrukcija ir įgyvendinimas. Aš „Digmoje” siūlau idėjas, visa kita jie turi pasidaryti patys.”
Bet dabar tos idėjos nebe už dyką?
„Už dyką, tik nemokamų konsultacijų nebeteikiu. Visi nemokami pietūs kada nors baigiasi.
Nesmagu, kai žmonės siunčia namų projektus ir prašo nemokamų patarimų, kaip juos įsirengti. Pinigų namui, pasirodo, užtenka, o interjero specialistui ar profesionaliai konsultacijai – ne? Man, kaip ir kiekvienam kuriančiam žmogui, reikia įvertinimo, o kartais paprasto „ačiū”, kitaip dingsta motyvacija”, – kalbėjo Marija.
Tačiau tie, kuriuos sudomina šios architektės gebėjimas išspausti vašką iš bet ko, perka jos idėjas.
Ta paslauga įvardijama kaip valandinė konsultacija. Trumpalaikių konsultacijų architektai labai nemėgsta, bet kai nėra kitų darbų, Marija nespjauna ir į tokius.
Pastaruoju metu tokių patarimų paklausa ypač išaugusi. Žmonės negali pasisamdyti architekto „nuo iki”, o nori profesionalaus erdvės įvertinimo ir savotiško moralinio padrąsinimo padėti pirmą tašką baltame lape.
