Maždaug 40 kilometrų spinduliu aplink Vilnių yra apie 40 auksinius bajorų laikus menančių dvarų. Trys iš jų - kažkada didikų Tiškevičių giminei priklausę Lentvario, Trakų Vokės ir Užutrakio dvarai - yra ypatingi - juos supa XIX a. Europoje žymiausio kraštovaizdžio architekto Edouardo Andre įkurti parkai.
Vienam iš trijulės pasisekė - Užutrakio dvaras atstatytas valstybės lėšomis, puoselėjama jo aplinka. Tačiau turistai čia veltui ieškos prašmatnaus restorano ar nors lauko kavinės vasarą, kaip įprasta Vakarų Europos dvaruose, įsiliejusiuose į šiuolaikinę verslo infrastruktūrą.
Lentvario dvaro vaizdas visiškai kitoks: grakštus neoklasicizmo ir vėlyvosios gotikos stiliaus statinys dūla akyse.
Planus sujaukė krizė
Šį Tiškevičių dvarą prieš pat krizę įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, ketino jį paversti ištaiginga rezidencija. Aristokratiški užmojai baigėsi liūdnai – rūmai griūva, parduoti juos sudėtinga, nes tektų pirkti kartu su „kumečiais“.
Dvaro kompleksui priklausančiuose pastatuose yra socialiniai būstai, jų gyventojai nė nemano išsikelti iš bajoriškos aplinkos, kurioje galima gyventi beveik už nieką nemokant.
Trakų Vokės dvare įsikūrusi Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga, kuri gavo 2,4 mln. Lt ES lėšų dvaro komunikacijoms atnaujinti ir kitiems darbams. Milijonų sąskaitoje nebėra, o dvaras taip „atnaujintas“, kad padarytą žalą tiria speciali komisija. Ši pavilnės bajorų gūžta atsidūrė ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) akiratyje.
Lentvario dvaras siūlomas rusams
Statybų bendrovės „Ranga IV“ vadovas L. Pinkevičius 2008 m. Lentvario dvarą įsigijo kartu su „kumečiais“ – dvaro priklausiniuose įsikūrusiais socialinio būsto gyventojais.
Dalis jų dvarininkui nebuvo patys mieliausi kaimynai. Gėrė ne tik vandenį, kirto (ir dabar tebekerta) E. Andre sukurto parko medžius, iš dvaro šulinio vandenį sėmė, o už elektrą kaip nemokėjo, taip ir nemoka.
L. Pinkevičius Trakų rajono savivaldybei siūlė „kumečiams“ pastatyti būstą, bet savivaldybė nedavė žemės. Prasidėjo krizė, Lentvario dvaras tapo akmeniu po kaklu bankroto ištiktam verslininkui.
Jis pripažino, kad parduoti tokį objektą, ypač kai šalia yra asocialių asmenų, labai sudėtinga.
„Bandau pasiūlyti dvarą Rytų rinkai. Išspausdinome bukletus, platiname juos Rusijoje“, – sakė verslininkas.
Skulptūros - Rusijoje, patrankos – Lenkijoje
Įsigijęs Lentvario dvarą, iki užklumpant krizei, L. Pinkevičius ėmėsi tvarkyti šį kultūros paminklą. Jis atliko išsamius istorinius tyrimus, nustatė, kad parke stovėjusios skulptūros šiuo metu yra Rusijoje, patrankos – Lenkijoje.
L. Pinkevičius pripažino, kad išlaikyti dvarą – didelė prabanga. Vien išgriauti sovietų laikais pastatytas pertvaras, iškuopti šiukšles verslininkui atsiėjo pusę milijonų litų. Brėžiniams ir istoriniams tyrimams jis išleido apie milijoną litų.
Verslininko skaičiavimu, vien nuniokotiems rūmams atnaujinti bei 2,5 ha teritorijos aplink juos sutvarkyti reikėtų 15 mln. Lt.
Pustrečio milijono – kaip į balą
Trakų Vokės dvaras atsidūrė skandalo verpete, kuris suskaldė ten įsikūrusią Karališkąją bajorų sąjungą. Žalos nustatymo komisija aiškinasi, kokie nuostoliai padaryti įvedant šildymo komunikacijas už 2,4 mln. Lt, gautų iš ES struktūrinių fondų.
Beveik pustrečio milijono sąskaitoje jau nėra, o dvaro viduje pridaryta sunkiai atitaisomo broko. Šlėktišku išlaidumu domisi ir FNTT.
Savo įgaliojimus sustabdžiusi bajorų organizacijos narė Gražina Juknevičienė tvirtino, kad dvarą sužalojo Lietuvos bajorų vadovas Jonas Ragauskas.
Dujinis šildymas buvo įrengiamas be suderintų projektų, rangovai dirbo atžagariomis rankomis.
„Baisu, kaip dabar atrodo dvaro rūsiai: kabo laidai, elektros instaliacija nepakeista, o šildymo sistema tokia, kad ją įjungus didžiulės rūmų patalpos įkaista iki 40 laipsnių šilumos, galima tik įsivaizduoti, kokie nuostoliai patiriami“, – piktinosi G. Juknevičienė.
Jos teigimu, bajorų šeimininkavimo laikais padaryta žala ir Trakų Vokės dvare esančioms paveldo vertybėms – pavyzdžiui, aliejiniais dažais nutepliotos originalios medžio imitacijos, medžiaga padengtos Tiškevičių laikų durys.
Skandalų draskomą Trakų Vokės dvarą 2011 m. į savo glėbį nutarė priimti Vilniaus miesto savivaldybė. Vienu metu čia net ketinta įkurti sostinės mero rezidenciją, bet kilus pasipiktinimo bangai šių planų atsisakyta.
Vilniaus miesto savivaldybė planuoja atkurti Trakų Vokės dvaro sodybą, sukurti viešą kultūros, turizmo ir švietimo kompleksą, sutvarkyti istorinius pastatus, nugriauti sovietinio laikotarpio menkaverčius pastatus.
Jau parengta buvusios dvaro sodybos ansamblio pritaikymo ir administravimo modelio galimybių studija, sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, parengti specialieji dvaro apsaugos planai. Be degtinės dvaras neįdomus
Valstybės lėšomis sutvarkytas Užutrakio dvaras atrodo puikiai, bet valstybė – prastas verslininkas. Čia mėgsta fotografuotis jaunavedžiai, rengiamos parodos, bet nėra net kuklios kavinės. Vakarų Europoje dažname istoriniame dvare veikia prabangūs restoranai, vyksta masiniai renginiai.
Portalo lrytas.lt kalbintas Užutrakio dvaro teritorijoje budintis apsaugos darbuotojas pripažino, kad turistai dažnai nusivilia čia neradę jokių pramogų.
„Būna, lenkų turistai atvyksta, apsižvalgo ir klausia: „Kur čia galima išgerti degtinės?“ Sužinoję, kad nėra jokio baro, apsisuka ir išeina“, – pasakojo apsaugininkas.
Lietuvos kultūros instituto paveldo skyriaus vedėjas Vytautas Berenis apgailestavo, kad daugeliu atvejų verslininkai nesugeba, o valstybė neišgali dvarais pasirūpinti kaip kultūros paminklais ir kaip turizmo verslo traukos centrais.
Istorikas svarstė, kad galbūt kolektyvinę nuo žagrės kilusių lietuvių pasąmonę dar veikia „tautinis“ stereotipas, įteigęs, jog lenkiškai kalbančių savininkų, bajorų dvarai yra tautinei kultūrai, lietuviškai savimonei svetimas reiškinys. Tarpukario laikų literatūra, pavyzdžiui, Jono Marcinkevičiaus romanas „Benjaminas Kordušas“, bajoriją ir dvarą vaizdavo kaip degradavusią, lietuvių tautai svetimą struktūrą. Bet šiais laikais jau susiformavo modernioji lietuvių „diduomenė“: verslininkai, valdininkija. Laikas suprasti, kad dvarai yra ne Lenkijos ar Rusijos, o Lietuvos istorijos bei kultūros dalis“, – kalbėjo istorijos mokslų daktaras V. Berenis.
