Praėjusią savaitę V.Kibardinas sulaukė didžiulio Rusijos žiniasklaidos dėmesio – jis dalyvavo Maskvoje vykusiame pirmajame rusų dizaino festivalyje „Sretenka Design Week”. Pateikiame interviu su šiuo garsiu dizaino meistru santrauką.
– Kokius projektus įgyvendinate dabar?
– Pavyzdžiui, sieniniai laikrodžiai „Black and White” Olandijos bendrovei „Nextime” (tai viena garsiausių pasaulio sieninių laikrodžių gamintojų. – Red.).
Jie netrukus keliaus į gamybą, o bandomoji serija jau yra pagaminta.
– Su kuriais užsakovais – rusų ar užsienio – bendradarbiaujate aktyviau?
– Dabar būtų lygiomis dalimis. Neseniai gyvenu užsienyje ir sakyti, kad ten perkama daug mano darbų, kol kas negaliu. Laikui bėgant, manau, užsienio užsakovų daugės. Tiesiog tampu labiau žinomas Vakaruose: apie mane daug rašoma užsienio spaudoje. Gal dėl to kiekvienais metais iš užsienio užsakovų sulaukiu vis daugiau užsakymų.
Visur esama savų minusų ir pliusų. Manau, jog problemų atsiranda ne dėl to, kad gyvename skirtinguose pasauliuose. Esmė ta, kad mūsų asmeniniai samprotavimai apie grožį ir apie tai, kaip viskas turi būti, stipriai skiriasi nuo tikrovės.
Pasaulis sukurtas gana vienodai: viskas sukasi aplink meilę, atsakomybę, išdavystę, apgaulę ir kitas žmogaus gyvenimui būdingas apraiškas.
Žinoma, esama projektavimo ir techninių galimybių skirtumo, bet jo jau nepastebiu. Vakarų pasaulio dizainas nuėjo ilgą kelią, daugelis idėjų jau įgyvendintos ar jų atsisakyta.
Mano manymu, svarbiausia – gražus daiktas.
– Ar Vakarų pasaulio užsakovų požiūris į rusų dizainerį vienoks, o, sakykime, į italų – kitoks?
– Koks skirtumas, iš kur kilęs dizaineris! Bet kokios didelės įmonės dizaino komandoje esama žmonių iš įvairių šalių – ir rusų taip pat.
Užsieniečiai vertina idėjas: daikto ryškumą, išskirtinumą, ar jis pritaikomas, ar bus gerai perkamas ir t.t. Šiuo atveju svarbu ne autorius ir iš kur jis kilęs, o jo pagamintas daiktas. Jei idėja kuo nors vertinga, ji drąsiai perkama iš bet kokios šalies dizainerio.
Bet kartais dizaineriai tiesiog pakartoja kažkokias jau įgyvendintas idėjas – daiktus, kurie jau seniai girdimi, matomi ir naudojami buityje.
Tuomet jie džiaugiasi lyg atradęs naująją žemę, demonstruoja šį daiktą sakydami: na, štai aš sugalvojau...
– O užsakovai? Ar esama skirtumo tarp rusų ir europiečių?
– Šiuo atveju nematau didelių skirtumų. Užsakovas visada nori, kad darbas būtų atliktas greitai, kokybiškai ir nebrangiai. Vienintelis skirtumas tas, kad užsakovas rusas dažnai nežino, ko nori, dėl to dizaineriui tenka gerokai palaužyti galvą. Gali pasitaikyti ir taip, kad savo pageidavimą raštiškai klientas išdėsto tiksliai, o iš dizainerio tikisi visiškai ko kita. Tai – rusų sielos ypatybė.
Užsienio užsakovai, priešingai, tiksliai žino, ką turi atlikti dizaineris. Nieko nuostabaus: iki darbų pradžios ne kartą susitinka, kalbasi, analizuoja, suderina visas detales ir priima konkretų sprendimą.
Dizaineris privalo įvykdyti raštiškai užsakovo išdėstytus reikalavimus ir sukurti šiuolaikinį, originalų, meniškai vertingą darbą.
Pasaulyje gyvena labai turtingų rusų ir kai jie nusiperka dar vieną prašmatnų namą, renkasi iš kelių solidžių ir pripažintų architektų komandų, kad jį įrengtų. Jei kurioje nors tų bendrovių yra nors vienas jų tėvynainis, greičiausiai turtuolis bendradarbiaus būtent su jais.
– Rusijoje vis dažniau rengiami dizaino festivaliai, o italai ir prancūzai šiais metais rengia kilnojamąsias parodas „I Saloni” ir „Maison et Objet”. Ar tokie renginiai palengvins jaunųjų dizainerių darbą?
– Parodos ir dizaino festivaliai atveria dizaino kūrėjams daug galimybių. Bent jau žmonėms suteikiama vieta, kur jie gali susitikti su gamintojais ir dirbančiu dizaineriu, iš jo gali pasimokyti meistriškumo, kartu su kitais jaunais dizaineriais ką nors sugalvoti. Man viso to trūko, kai pasukau į dizainą.
Dabar rusų dizaineris neturi galimybių įgyvendinti idėjų, kurios jį traukia. Vien minimalūs kišenpinigiai nepadeda gauti reikalingo rezultato, ir po kelių nevykusių mėginimų žmonės nusivilia viskuo.
Vakaruose viskas priešingai: jaunas dizaineris turi galimybę įgyvendinti viską, kas tik jam šauna į galvą.
Tam tikslui skiriami pinigai, technologijos, atsiranda partnerių, norinčių pagaminti objektus. Yra aikštelės, kuriose juos galima parodyti. Tai padeda jaunimui tobulėti ir jų dėmesys profesijai neišsenka.
Argi gali dizainas, sukurtas faneros pjūkleliu ir kišeniniu peiliuku, būti konkurentas objektams, pagamintiems pasitelkus šiuolaikines technologijas, pavyzdžiui, 3D spausdintuvą? Man atrodo, kad Rusijoje daug kas neįgyvendinama dėl nepakankamo finansavimo.
