Šiųmetinė JAV nusiaubusi karščio banga sunaikino apie 45 proc. šalies kukurūzų ir 35 proc. sojos pupelių derliaus. Netrukus maisto kainos visame pasaulyje šoko į dar neregėtas aukštumas, priversdamos pirkėjus arba mažinti pirkinių krepšelius, arba plačiau atverti savo pinigines.
Tačiau atsirado ir tokių, kurie jas atvėrė dėl visai kitų priežasčių – ogi, tam, kad susižertų lyg ant mielių augantį pelną. Ir augantį vien tik dėl klimato išdaigų.
Krizė – pajamų generatorius
Į tokių laimėtojų sąrašą patenka ir vienas įtakingiausių pasaulyje Šveicarijos koncernas „Glencore“. Kaip teigia Chrisas Mahoney, koordinuojantis šios įmonės žemės ūkio produktų rinką, sausra JAV ir po jos sekęs maisto produktų kainų šoktelėjimas suteikė bendrovei išskirtinę galimybę padidinti savo metines pajamas.
Nusivylimas, panika, aukštyn kopiančios kainos, nestabilumas ir maisto trūkumas – visa tai yra puiki terpė manipuliuoti kainomis ir iš to pasipelnyti, tad, pasak Ch. Mahoney, „Glencore“ šios krizės akivaizdoje galės puikiai sužaisti pasiūlydama pasauliui veiksmingus problemų sprendimo būdus bei savarankiškai ir efektyviai juos įgyvendindama.
Kad tai ji gali padaryti, abejonių nekyla, tačiau, kaip teigia Rajis Patelis, vienas iš aršiausiai už teisingą pasaulio ekonomikos sistemą kovojančių tarptautinės prekybos ekspertų, būtent tokia „Glencore“ pozicija ir yra didžiausia problema. Pasak jo, „Glencore“ – tai ne kas kita, kaip milijonieriai, pinigus uždirbantys iš kitų žmonių nelaimių.
Vos per kelis dešimtmečius tapusi milijardais operuojančia, didžiąją dalį pasaulio išteklių ir žemės ūkio produkcijos kontroliuojančia bei jų kainas nustatančia bendrove, ji sugebėjo sukurti nuo jos visapusiškai priklausomą tarptautinės ekonomikos sistemą, kuri, pasak R. Patelio, krizę be gailesčio paverčia pajamų generatoriumi.
Istorija kartojasi
Tačiau šitoks scenarijus nėra naujiena. Dar 2010 metais po Rusiją nusiaubusios sausros daugiau nei 50 mln. svarų sterlingų, skirtų kovai su pasaulį kamuojančiu skurdu ir maisto trūkumu, taip pat nusėdo „Glencore“ sąskaitoje. Nepaisant Jungtinių Tautų prašymo maisto produktus pirkti iš sunkiausiai besiverčiančių ūkininkų, tokiu būdu juos paremiant ir išvaduojant nuo nepritekliaus gniaužtų, tuomet beveik visas Pasaulio maisto programai skirtas lėšas taip pat susižėrė „Glencore“.
Priežastis – konkurencingesnės kainos, kurias, kontroliuodama didžiąją dalį prekybinių procesų, ji galėjo pasiūlyti.
Užimdama daugiau kaip 8 proc. pasaulio kviečių rinkos kylančių kainų akivaizdoje ji tapo vienintele kviečių tiekėja ir, kaip vėliau pati atskleidė, tai padarė puikiai išnaudojusi rinkos arbitražo galimybę. Dar prieš krizę grūdų įsigijusi gerokai žemesnėmis kainomis, per krizę „Glencore“ savo atsargas pabrangino net 60 procentų.
Kritika ir pokyčiai
Kaip teigia su skurdu kovojančių nevyriausybinių organizacijų atstovai, tokios rinką kontroliuojančių bendrovių manipuliacijos ne tik nepasiūlo jokio realaus problemos sprendimo būdo, bet ir dar daugiau žmonių atveda prie nepritekliaus slenksčio.
Tad nenuostabu, kad tiek netolimos praeities atgarsiai, tiek ir pačios bendrovės vieši pasisakymai apie derliaus krizių nešamą pelną daugumą tarptautinių veikėjų kiek suglumino ir privertė į „Glencore“ veiklą žiūrėti kiek kritiškiau. Jungtinės Tautos sukritikavo šiuos viešai deklaruojamus įmonės lūkesčius teigdama, kad pastarieji – tai kaip niekada reta galimybė pažvelgti į dar nelabai gerai pažįstamą didelių korporacijų dominuojamą globalią maisto sistemą, kurios taisyklės ir veikimo principai šiandien privalo būti peržiūrėti.
Tuo tarpu kiti veikėjai nieko nelaukę patys ėmėsi veiksmų: du pagrindiniai Vokietijos bankai – „Commerzbank“ bei „DeutscheBank“ – ir Austrijos „Volksbank“ nusprendė kiek apriboti savo ryšius su „Glencore“ ir paprasčiausiai atsisakė investuoti į šios bendrovės žemės ūkio veiklą.
