Jei palikuonis ir giminaičius nori dešimtmečiams paskandinti rietenose, padovanok jiems bendros nuosavybės.
Ši vaizdingai Petrašiūnų seniūno Algimanto Vilkevičiaus išsakyta tiesa pasitvirtino ir Vičiūnuose, ir Žaliakalnyje.
Taurakiemio gatvės 2-uoju ir S. Moniuškos gatvės 3-iuoju numeriu pažymėti namai stovi pavydėtinai gražioje aplinkoje, puikiuose rajonuose, apsupti išpuoselėtų kaimynų sodybų.
Vičiūnuose po langais – dar ir šilas. Tačiau keliolika namo gyventojų neturi ramybės. Viename sklype neišsitenkantys giminaičiai matuoja kiekvieną nuoskaudomis apaugusį ankšto kiemo metrą ir negalėdami sutarti šaukiasi teismų pagalbos.
Tuo tarpu Žaliakalnyje ramybės neturi kaimynai, kasdien vaikydami valkatas iš laužu virtusio namo, kuriuo deramai nepasirūpina net 7 bendraturčiai.
Teisme – jau du ieškiniai
Šiuo metu teismuose – abiejų Taurakiemio gatvės 2-ojo namo konfliktuojančių pusių ieškiniai. 65 metų Regina Janušauskienė Kauno apylinkės teismo prašo pripažinti jai teisę be bendraturčių sutikimo gauti statybos leidimą priestato rekonstrukcijai tęsti.
Iki 20 kvadratinių metrų padidintoje verandoje ji nori įsirengti rūsį, prisijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų. Su tuo nesutinka jos kaimynai ir artimi giminaičiai Valentinas, Vincas, Juozas Jankauskai bei Adolfas Vitmanas.
Jie teismui yra apskundę R. Janušauskienę dėl savavalės statybos ir neteisėto bendro kiemo užstatymo, mat tvirtina, jog giminaitė galėjo statyti tik 15, o ne 23 kvadratinių metrų pastatą.
Ginčai iš pažiūros verda dėl kelių kvadratinių metrų bendro kiemo, o iš tiesų – dėl senų nuoskaudų ir principų.
Pareigūnai užversti skundais
R. Janušauskienė braukia ašaras, kad per ginčus su mamos broliais ir jų vaikais prieš žiemą neturi vandentiekio, negali įsirengti krosnies, o skalbti tenka Nemune.
Bendraturčiai atkerta, kad dėl visko kalta ji pati, nes nenori tartis, nesileidžia į jokias nuolaidas. Tuo tarpu statybomis yra užėmusi per didelį plotą, o dėl rekonstrukcijos senas namas nusėdo.
Konfliktas įgyja ir kurioziškų formų. Viena pusė organizuoja talką miškeliui tvarkyti – kita kviečia policiją. Vieni džiauna skalbinius – kiti grasina nupjauti virves. Vieni prašo nugenėti medį – kiti neleidžia.
Interesų sankirta išsiliejo už vieno kiemo ribų, į ginčą įsitraukė aplinkinių namų gyventojai, pluoštai skundų plaukia į Panemunės seniūniją bei policijos nuovadą.
Senolė jaučiasi skriaudžiama
„Plėtė namus, statėsi garažus – mano sutikimo neklausė. O dabar be jų sutikimo nieko negaliu.
Už ką man šitaip teko senatvėje – turiu nuolat kariauti“, – skundėsi R. Janušauskienė.
Prieš porą metų taip pat teismo nutartimi jos išsikovota priestato statyba įstrigo. Pakoregavus projektą, naujam statybos leidimui stinga bendraturčių sutikimo.
Moters teigimu, giminaičiai jai kerštauja supykę, kad ji neleido pusbroliui nemokamai prisijungti prie turimų nuotekų tinklų.
„Jie – dirbantys žmonės, aš – pensininkė, kodėl turiu už dyką leisti prisijungti? O jei dėl jų kaltės užsikimš, aš pirma nukentėsiu“, – sakė moteris.
R. Janušauskienė ir šiaip jaučiasi skriaudžiama. Giminaičiai ne tik graso ją palikti be vandentiekio, bet ir niekaip neatiduoda poros metrų žemės.
Prieš 40 metų mirus močiutei ji paveldėjo teisę į penktąją dalį namo ir žemės. Bet moteris sako turinti mažiau.
Moterį kaltina vaidingu būdu
Tuo tarpu vienas pastato bendraturčių Valentinas Jankauskas tvirtina, kad interesų sankirta nuolat kyla ne dėl prisijungimo prie nuotekų tinklo, o dėl nesugyvenamo giminaitės būdo ir jos nenoro tartis.
Jis sakė, kad anksčiau santykiai su kaimyne buvę neutralūs. Prieš 2 metus, prasidėjus priestato statyboms, trapi taika iširo, nes statybos užgožė kiemą.
„Iš pradžių tikrai norėjome susitarti geruoju. Siūlėme: užėmei bendrą kiemą neteisėtai – nusileisime, bet tu mums kokiu nors būdu tą kompensuok.
Mainais paprašėme leisti prisijungti prie jos kanalizacijos. Nesutiko, o galų gale visoms instancijoms buvome apkaltinti reketu“, – pasakojo pašnekovas.
Vilčių susitarti nebeturi
Dabar, kai advokatams jau sumokėta po keletą tūkstančių litų, o bylinėtis gresia ir toliau, šeimos nebelinkusios trauktis.
R. Janušauskienė nenori nusileisti ir bijo pasikliauti giminaičiais, o šie jaučiasi patyrę per daug finansinių nuostolių ir įsitikinę, jog dabartinį Gordijaus mazgą gali perkirsti tik teismas. Jie prašys, kad abiejų pusių ieškiniai būtų sujungti į vieną.
Kadangi atsiskirti negali, o be vieni kitų sutikimo negali ir pastato pertvarkyti ar remontuoti, visi jau susitaikę su mintimi, kad teismų slenkstį teks minti dar ne kartą.
Bijo benamių ir gaisro
Dar keblesnė padėtis susiklostė ramioje Žaliakalnio S. Moniuškos gatvėje. Dėl bendraturčių nesutarimų, nebaigtų tvarkyti dokumentų du mediniai namai, grąžinti net septyniems savininkų palikuonims, virto valkatų irštva.
Sunkiai išnarpliojamos padėties įkaitėmis jaučiasi ir gretimoje sodyboje tvarkingai gyvenančios šeimos, kurios baiminasi gaisro bei grasios benamių draugijos, ir garbaus amžiaus pastatų bendraturtės, kurioms po gabalėlį padalyta nuosavybė suteikė rūpesčių, nuostolių ir nesutarimų.
„Kasdien bijome gaisro“, – prisipažino gretimo namo gyventojos Dalia ir Gražina. Bijo pagrįstai: dalis griuvėsių jau buvo užsiliepsnojusi. O jų prižiūrėtas, tvarkingas namas, kuriame įsikūrusios kelios šeimos, – vos už keleto metrų nuo apleisto sklypo sandėlių.
Vaiko neprašytus įnamius
Landyne pastatai virto prieš 5 metus, kai buvo iškeldinti juos kaip savo namus prižiūrėję nuomininkai. Kaimynai prisimena, kad išsikeldami gyventojai turtą paliko tvarkingą. Dabar tai – laužas: išplėštas, šiukšlinas, apžėlęs piktžolėmis, be langų.
Gyventojams tenka kęsti iš sąvartynu paversto sklypo sklindančią smarvę, vaikyti benamius ir agresyvius paauglius. Ne kartą rašę Žaliakalnio seniūnijai, Viešosios tvarkos tarnybai, Kauno savivaldybei, Valstybės turto fondui žmonės jau nežino, kam skųstis.
Žaliakalnio seniūnija S.Moniuškos g. 3 ir 3a bendraturčius Leonardą Liuciją Jurgaitienę, Andrių Bieliūną, Vidimantą Truklickienę, Salemonę Radauskienę, Kazimierą Jasaitienę, Mariją Vosylienę, Oną Leonardą Ramaškienę, Jūratę Ramaškienę, Agotą Galubauskienę yra įpareigojusi iki šių metų gruodžio 30-osios užsandarinti angas, iškuopti iš teritorijos šiukšles, suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius.
„Kodėl turime kentėti, jei kiti savo turtu nesirūpina?“ – piktinosi moterys. Pulkelį naujųjų savininkių – vyresnio amžiaus moterų – kaimynai yra matę tik kartą.
Tačiau pastebi, kad apleistu sklypu kažkas domisi, ir nenustoja vilties, jog savininkės galų gale sutars turtą parduoti.
Namas – akmuo po kaklu
„Puikiai suprantu tuos žmones. Mums pačioms tas namas – kaip akmuo po kaklu. Nebežinau, kaip iš tos košės išbristi“, – aimanavo viena iš namo bendraturčių.
Nuosavybės teisė į prosenelių turtą 7 vaikaičiams buvo atkurta visiems iš karto, tad ir parduoti turtą giminaičiai turėtų drauge.
Tačiau atskirai gyvenančios bendraturtės neturi jėgų nei lėšų sklypui prižiūrėti, ginčijasi, kuri turėtų tai daryti. Visos – garbaus amžiaus, sunkiai vaikšto, kai kurios – nepakyla iš ligos patalo.
„Reikia pašienauti, langus prieš žiemą užkalti – nėra kam: lyg tyčia, visos „bobutės“. Aš pati nepajėgiu, viena už viską sumokėti neturiu iš ko, o ir kas man sugrąžins? Būtų paveldėtojų vienas ar du – seniai būtume pardavę.
Bet dabar su visais sunku susisiekti, dar sunkiau – susitarti. Dalis paveldėtojų – ant patalo. Viena labai skursta, kita sunkiai susivokia, trečia per tą laiką pasimirė“, – guodėsi kaime gyvenanti pašnekovė.
Labiausiai savininkės norėtų sklypą su sukiužusiais pastatais parduoti – kuri stogą savo namuose užsidengtų, kuri skolas grąžintų. Bet nesutaria dėl galutinės kainos.
Vienai, turinčiai savo verslą, kaina už sklypą ir namus Žaliakalnyje atrodo per maža. Tuo tarpu kita skęsta skolose už šildymą, mat Prienuose šiluma – brangiausia Lietuvoje. Tačiau kompensacijos moteris negauna – juk turi nuosavybės.
Turėjo vargo dėl kanapių
Dar labiau padėtį komplikuoja tai, kad daliai pastato Kauno savivaldybė per trejetą metų nėra iki galo sutvarkiusi nuosavybės dokumentų, negrąžinta žemė, seniems sandėliams planuojami kadastriniai matavimai.
Tuo tarpu išvargintos savininkės mielai atsisakytų ir tų sandėlių, kad tik galėtų parduoti sklypą su visa nuosavybe ir atsikratyti rūpesčių.
Garbaus amžiaus moteriai jau teko aiškintis su policijos pareigūnais netgi dėl prie tualeto išdygusios kanapės.
„Skambina man patruliai: sunaikinkite, nes gausite baudą už kvaišalų auginimą. O aš tos žolės net nepažįstu. Pasirodo, tą kanapę siuntė ištirti į Vilnių, išsiaiškino, kad tai tikrai kvaišalas. Kadangi žemė dar negrąžinta, nusiunčiau pareigūnus į savivaldybę. Tuo ir baigėsi“, – prisiminusi juokėsi senolė.
Ji labai tikisi, kad, išsprendus biurokratinius rūpesčius, pastatus vis dėlto pavyks parduoti. Jau ir pirkėjų yra.
Tarpininkauti tenka ir pareigūnams
Audrius Šakickas, Šančių – Panemunės policijos nuovados viršininkas:
- Priešiški asmeniniai bendraturčių santykiai – labai dažni, tačiau jie – ne visai policijos reikalas. Užuot susitarę ar kreipęsi į teismą, žmonės pirmiau ieško tarpininkų. Parankiausia tarpininkė – policija, kadangi tai nemokama paslauga, tuo tarpu surašyti ieškinį, bylinėtis kainuoja.
Dažniausiai būna kaltos abi pusės. Užuot nusileidę, ieškoję nors kokio sąlyčio taško, žmonės dažniausiai net nustoja tarpusavyje kalbėtis. Kartais konfliktuose tarpininkauja ne tik pareigūnai, bet ir klebonai. Tačiau jei ima viršų ambicijos ir emocijos, visos pastangos perniek. Pasitaiko, kai netgi teismų nutartys nevykdomos dešimtmečiais.
Bendraturčiai susitaria labai retai
Rasina Žolynienė, Panemunės seniūnė:
- Taurakiemio gatvės 2-ajame name teko lankytis daugybę kartų: ir nagrinėjant skundus, ir drauge su bendraturčiais ieškant kompromisų. Padėtis iš tiesų beveik be išeities.
Bendro turto savininkų – pilna Panemunė, gaila, kad jie dažniausiai nesutaria. Skirtingų interesų daug, vietos ankšta, skiriasi amžius ir patirtis. Tačiau be vieni kitų leidimo žmonės nieko negali, tad neretai alina sveikatą nesutarimais dėl įvairių bendrabūvio dalykų, kartais iš pažiūros – visiškų smulkmenų.
Keblu ir institucijoms, kurioms tenka nagrinėti jų skundus.
Mano patirtis rodo, kad dažniausiai taikaus sutarimo taip ir nepasiekiama.
