Trijų brolių sesuo ir dviejų gražių mergaičių mama Ingrida Vizbaraitė – diplomuota kostiumo dizainerė ir kultūros vadybininkė. Bet kas rytą ji su vyru Tomu Poškaičiu skuba į savo šeimyninę lentų krautuvėlę „Brolis timber“, įsikūrusią ne kur nors užmiestyje, o pačiame Vilniaus senamiestyje.
Dažnai praeidavau pro „Brolis timber“ vitriną, vis norėdavosi stabtelėti ir patyrinėti paprastai žavingą parduotuvės interjerą. Kartą įsidrąsinau užsukti vidun...
„Brolis timber“ – kitokia parduotuvė, kitokios ir čia parduodamos medinės lentos – kvepiančios ir su charakteriu. Pačių pagamintos ar atvežtos iš svetur. Itin ilgaamžės skandinaviškos termomedienos dailylentės ir terasinės lentos buriasi į lietuviškai pakrikštytų Kazių, Janių, Mykolų ir Staselių kolektyvą, o grindinės lentos rikiuojamos į „Brolio paprastąsias“ ir „Brolio keturvėjininkes“.
Pastarųjų pavadinimas – aliuzija į XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių avangardistus. Šioje grupėje – net keturios lentų kolekcijos, kurių lentos – kitokios, laužančios kanonus.
Prisėdusios prie didelio garstyčių spalvos stalo ir gurkšnodamos arbatą su Ingrida kalbamės apie naujausias medinių grindų tendencijas. Sužinau, kad šiuo metu pasaulis pamišęs dėl lentų su istorija – nutrintų, neblizgančių, tarsi kažkieno padėvėtų... Daugelis gamintojų šį efektą išgauna dirbtinai, bet autentika yra neprilygstama.
Todėl tarp „Brolio keturvėjininkių“ galima rasti lentų iš išardytos Venecijos krantinės, senos lėktuvų gamyklos ar hieroglifais aprašinėtų kinų durų. Tai naujausia ir mylimiausia britų kompanijos „Imondi“ kolekcija.
Jie nuolat kaupia informaciją apie pasaulyje išardomus objektus ir susirenka jų medieną. Kitos grindys – vingiuotos kaip gyvenimas. Tai olandų „Bolefloor“. Kiekviena lenta yra unikali – kreiva, bet tobulai priglundanti prie šalia esančiųjų. Anksčiau tokias lentas gebėdavo išpjauti tik labai nagingi dailidės, o dabar tą daro šiuolaikinės technologijos.
Dar kitos grindys įkvėptos jachtų denių. „Sūrus vanduo“ įkūnija šeimos vyrų aistrą vėjui ir burėms. Šios tikmedžio ir akmenmedžio lentos puikiai tinka net dušo kabinoms, o ąžuolinės lentos su gumos tarpeliais dvelkia jūra. Ketvirtosios pasakoja „Raštų istorijas“ ir primena dvarų prabangą...
Kaip Ingrida atsidūrė lentų versle? Viskas prasidėjo nuo trijų jos brolių.
„Mūsų šeimos ryšiai labai stiprūs. Broliai visada norėjo dirbti kartu. O aš užsiėmiau visai kitais dalykais ir niekada negalvojau, kad gyvenimas atves prie lentų, – pasakoja I. Vizbaraitė. – Norėjau savo veiklą susieti su kultūra.
Pirmasis į lentų verslą įsitraukė mano vyras. Kai iš Kauno atsikraustėme į Vilnių, nusprendėme čia įkurti „Brolis timber“ padalinį. Susiradome mažą kambariuką Šv. Stepono gatvėje, pamažu žmonės pradėjo domėtis, mus atrado architektai, pajutome poreikį plėstis. Aš tuo metu auginau Onutę, lentų krautuvėlė tebuvo natūrali šeimyninės aplinkos dalis...
Nors apie lentas kalbėdavome ir nejučiomis įsitraukdavau į įvairius „timberių“ sumanymus, darbo ieškojau kitokio, „pagal specialybę“. Pamažu apniko abejonės ir vis stiprėjantis suvokimas, kad lentos – labai įdomus užsiėmimas ir man patinka dirbti su savais. Nusprendėme pabandyti.“
Gal didelėje kompanijoje viskas būtų kitaip, bet šeimos versle kūrybos apstu.
„Tu pats nuolat galvoji, ką ir kaip daryti. Turi labai daug laisvės, atsakomybės ir pareigų, – dėsto Ingrida. – Mes nusprendėme dirbti taip, kaip patinka mums patiems. Iš statybininkų kartais išgirstame, kad esame įsikūrę „nenormalioje“ vietoje – senamiestyje...
Ilgainiui supratome, kad tai nėra blogai. Mylime medį ir savo darbą, nenorime pardavinėti bet kaip. Stengiamės parodyti naujoves, papasakoti apie medinės apdailos ypatumus ir technologiją. Vykdome savotišką šviečiamąją veiklą, tad viską susitvarkėme taip, kad ir patiems, ir pirkėjams būtų malonu.
Kiekvienam žmogui galime skirti daugiau laiko, nereikia šimtą kartų per dieną pasakoti to paties ir nuo to pavargti. Mus džiugina kiekvienas užsukantis. Beje, tie, kas ateina, dažniausiai ir nusiperka...“
Ingrida ir Tomas mėgsta skandinavišką dizainą ir lietuvišką estetiką, tą tikrąją: gana asketišką, ramią, su spalvų intarpais. Tad įrenginėdami savo parduotuvę jiedu siekė paprastumo ir tikrumo.
„Interjerą kūrėme nenuglaistytą, šeimynišką. Sienas dengėme moliu su šiaudais. Lubas apkalėme šiurkščiomis dailylentėmis. Norėjome parodyti žmonėms, kad grindys neprivalo būti lygios, kad visai gražu ir patrintos, su tarpeliais. Žodžiu, kūrėmės taip, kaip mums patiems patinka. Medis įkvepia savo natūralumu, tad mūsų krautuvėlėje nerasite plastmasinių lentų, kenksmingo lako ar toksiškų klijų. Jei žmogus renkasi medį, vadinasi, jis nori gyventi ekologiškai“, - tiki pašnekovė.
Ingrida ir Tomas daug eksperimentuoja. Bendradarbiaudami su kompanija „Etno design“ jie sukūrė „legendines“ lentas su mažyčiais paveikslėliais. Juk visai smagu, kai prie vaiko lovos įsitaiso Marių zuikis ar Marių lapis!
„Ant lentos galėtume apgyvendinti bet ką, tačiau lentos – ne prekybos centrų marškinėliai, jos turi savo charakterį, todėl ir jų būtybės ypatingos, gera linkinčios, su savo mažomis legendomis, – pasakoja Ingrida. – Taip ir gyvename.
Kai savas daržas, kūrybos visada užtenka. Ir azarto. Niekada nebūna nuobodu. Veiklos visada per daug. Aišku, visa tai parsineši namo. Bet gyvenimas nėra ilgas, tad kartu reikia praleisti kuo daugiau laiko.“
