Šiuo metu aptiktume bent du viešai besiskelbiančius kapų pardavėjus, siūlančius pirkti kapavietes Panemunės ir naujosiose Karmėlavos kapinėse.
Privačių kapinių Kaune nėra, žemė – valstybinė. Iš tiesų prekiaujama dokumentais, suteikiančiais teisę kapavietėje legaliai tvarkytis. Apie tai atvirai kalba ne visi kapų pardavėjai.
Komerciškai patraukliau, kai skelbiesi parduodąs kapavietę. Moralinė tokio sandėrio pusė (kad parduoda giminių kaulus ir dokumentus) parduodantiesiems, matyt, nebesvarbi.
Valdininkai abiem nelegalaus sandėrio pusėms graso mažų mažiausiai skandalu. Tačiau pačiose kapinėse nesunku gauti instrukciją, kaip legaliai nušluoti nuo žemės paviršiaus svetimą kapą ir mirusiųjų atminimą. Tereikia turėti pinigų.
Su pardavėjais galima derėtis
Kokie motyvai skatina pardavinėti giminių kapus? Sugalvoję istoriją – neva pirkiniu prašė pasidomėti pagyvenę giminaičiai, renkame prie skelbimų nurodytus telefono numerius.
Už 3 vietų kapavietę Panemunės kapinėse prašoma 6,5 tūkst. litų.
„Laidota prieš 50 metų. Yra visi dokumentai. Giminaičiai – tolimi, palikuonių nėra, kapas nereikalingas.
Yra senas antkapis, galima jį panaudoti, galima išsivežti ar išvis nugriauti. Įmonėje „Kapinių priežiūra“ yra tarnyba, kuri oficialiai perrašo nuosavybės teises“, – paaiškino atsiliepęs vyriškis.
Jis sakė tarpininkaująs kitame rajone gyvenančiai tetai. Paklaustas, ar kaina galutinė, vaikinas neprieštaravo deryboms.
Ne mažesnės kainos tikisi kapavietę Karmėlavos kapinėse siūlanti moteris. Čia pastarąjį kartą laidota prieš 10 metų, bet pardavėja užtikrino, kad kliūčių ką nors laidoti dabar nebūtų.
„Kol kas nėra jokio aiškaus įforminimo. Atiduočiau dokumentą, kuriame nurodyta laidojimo vieta, eilės numeris. Velionis giminių neturi, likau vienintelė. Išvykstu į Airiją auginti anūkų, kapo prižiūrėti nebus kam, bet ir pretenzijų į kapavietę niekas neturės.
Kurie Vilniuje pardavė, tai ten kainos – itin didelės. Pernelyg neskubu, tad ir kainos neketinu nuleisti“, – kalbėjo moteris.
Kapas – ne butas ar sodyba
Savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Algirdas Verbickas neslėpė nuostabos, kad gyventi į Airiją išvykstanti moteris parduoda kapavietę.
„Tokiu atveju žmonės turėtų pasisamdyti, kas padoriai prižiūrėtų jų tolimų giminaičių kapus, o ne ieškoti, kaip pasipelnyti iš to, kas jiems nepriklauso“, – pyktelėjo direktorius.
Jis užtikrino, kad tokie sandėriai – gryniausia avantiūra: moralės požiūriu nepadoru, pasipelnyti vargiai pavyks. Spekuliacija mirusiųjų kapais ir vienai, ir kitai sandėrio pusei grėstų skandalu.
„Kapas – ne butas ar sodyba, jis neįsigyjamas kaip įprastas nekilnojamasis turtas. Perduodant kitam asmeniui kapavietės priežiūros teises, tektų įrodyti giminystės ryšį.
O ir nusipirkus svetimą antkapį su tvora kapavietėje nebus leista it niekur nieko susiręsti naują antkapį, ištrynus bet kokį atminimą apie čia palaidotą žmogų. Antkapio projektą reikia derinti su „Kapinių priežiūra“, gauti leidimą“, – tvirtino savivaldybės įstaigos vadovas.
A.Verbicko vertinimu, prekybą kapais skatina moralinis visuomenės nuosmukis, intelekto stoka ir sunki materialinė padėtis.
Direktorius būgštavo, kad, paviešinę pavienius prekybos kapais atvejus, degradavusią visuomenės dalį tik paskatinsime griebtis tokio amoralaus verslo.
Tačiau paaiškėjo, kad žurnalistų pagalbos nė nereikia.
Nežinai? Patars kapinėse
„Kaip tai – artimųjų kapas, užlaidotas ir parduodamas?! Galvoje netelpa“, – pašiurpo Panemunės kapinių administracijos atstovė, kuriai paskambinau, apsimetusi pasitarti norinčia kapo pirkėja.
Nors ir pasibaisėjusi, pašnekovė nepagailėjo praktiškų patarimų.
„Jei jau parduoda, o jūs perkate, vis dėlto labai apsižiūrėkite. Mokant tokius didelius pinigus, viskas turi būti padoriai. Gal kapas pilnutėlis, jame nieko nebegalima laidoti? Juk Panemunės kapinės – labai senos, joms jau per 150 metų. Pažiūrėkite, ar patogus privažiavimas – yra vietų, prie kurių net prieiti sunku“, – geranoriškai patarinėjo pašnekovė.
Paaiškėjo, kad jei turi paskutinio laidoto asmens mirties liudijimą ir už kapavietę atsakingo asmens sutikimą, priežiūros teisė gali būti be didesnių kliūčių perrašyta kitam asmeniui. Už atlygį ar be – niekam nerūpi.
Ar susilaukčiau kokių sankcijų, nuvertusi seną antkapį? Juk nebeliktų jokio ženklo, kas kape buvo palaidotas.
„Kas gi čia sugaudys? Antkapis – jūsų nuosavybė. Mes negalime nurodyti, ką jame įrašyti. Juo labiau kad iškalti vieną raidę, tašką ar brūkšnį gulsčiame antkapyje kainuoja 5 litus. Stačiame – dar brangiau“, – paprotino kapinių prižiūrėtoja.
Landų įstatymuose – apstu
„O, Dieve. Dar tokių dalykų negirdėjau. Kur jūs tokį skelbimą radote?“ – pasiteiravę apie neva ketinamą Karmėlavos kapinėse pirkti kapavietę, apstulbinome Kauno rajono Karmėlavos seniūnijos darbuotoją, atsakingą už kapinių priežiūrą.
Moteris pasakojo su tokiu atveju dar nesusidūrusi – dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės teisę į kapo priežiūrą perrašo savo giminėms.
Tačiau esą daug priklauso ir nuo to, ką atsakingas už kapo priežiūrą asmuo nurodo prašydamas perleisti priežiūros teises kitam. Jei perduodamas mirties liudijimo originalas, kliūčių panaikinti bet kokį ankstesnio mirusiojo atminimą teoriškai gali nebelikti.
Vis dėlto Karmėlavoje iš pretendentų į naujus kapavietės prižiūrėtojus būtų pareikalauta dokumentais pagrįsti giminystės ryšius.
Duomenys saugomi archyvuose
„Jei prekiaujama jau netgi mirusiųjų dokumentais, nieko švento nebeliko“, – nusistebėjo seniūnijos darbuotoja.
Kita vertus, sunaikinus kapavietę, įrašai kapinių registro knygose išlieka. Duomenys apie miesto kapinėse palaidotus kauniečius „Kapinių priežiūros“ archyvuose saugomi maždaug nuo pokario laikų.
Kad būtų išvengta netikslumų, dabar įrašai apie palaidotus žmones saugomi dubliuotose kapinių knygose. Kartais ieškodami prieš daugybę metų mirusių giminaičių kapų žmonės atvyksta iš tolimiausių kraštų. Dabar tokių atvejų jau reta.
Už gerą vietą pinigų negaili
Kad kai kurių tautiečių godulys žemei neišnyksta net mirties akivaizdoje, patvirtintų žmonės kone bet kuriose seniai veikiančiose Kauno kapinėse.
Dešimtmečiais giminių kapus prižiūrintys kauniečiai visada pastebi, kai netolimose kapavietėse įvyksta drastiškų permainų: užsodinti gėlėmis, „pradingsta“ apleisti, seniai nelankomi kapai, kai kuriuos pasiglemžia praplėstos gretimos kapavietės.
Kartais, po keleto metų užsukę aplankyti tolimų giminaičių kapo, žmonės ne tik jo neberanda, bet ir pačią vietą sunkiai atpažįsta.
Regis, griežtesnių moralinių nuostatų turėtų laikytis vyresnio amžiaus kauniečiai, gimę ir auklėti tarpukariu. Tačiau jau prieš 10 metų man teko kalbinti 70-metę kaunietę, ieškojusią nusipirkti kapavietės Petrašiūnų kapinėse.
Būtent tuo laikotarpiu, kai oficialiai įrašuose prie daugelio kapaviečių nebūdavo pažymėta, kas jį prižiūri, gandai apie prekybą kapavietėmis Kaune sklandė ypač atkakliai.
Atsižvelgiant į kapines, kapavietės vietą, laidojimo galimybes, svetimo kapo kaina „juodojoje rinkoje“ siekė 7 – 10 tūkst. litų, o kapavietes pardavinėti susigundydavo netgi patys tėvus karšinantys kauniečiai.
Anuomet kalbintai garbaus amžiaus moteriai taip pat nepasirodė smerktina nusipirkti kažkieno kito kapą kaip savo amžinojo poilsio vietą.
Pirkėjus bando gėdinti
„Įdomus reiškinys: lietuviai gyvi į žemę lenda“, – anuomet iš šio reiškinio šaipėsi Petrašiūnų kapinių vedėjas Arvydas Pieniauskas.
Aštraus liežuvio vedėjas neprarado ir per pastaruosius dešimtį metų, juolab kad interesantų, siekiančių bet kokiu būdu užsitikrinti vietą prestižinėse miesto kapinėse, per tą laiką netrūko.
„Kartais žmones sugėdinu – tai už kiek savo motinos ir tėvo kapą parduotum? O kartais juokais klausiu: „Turi milijoną „žalių“? Ne? Tai nėra apie ką su tavimi kalbėti.“ Dažniausiai to užtenka“, – kalbėjo vedėjas.
Tačiau A.Pieniauską vis dar stebina tai, kad daliai visuomenės ir dabar neatrodo nieko smerktina pirkti ar parduoti kapavietę.
„Vienintelė parduodama kapavietė pas mus – naujieji kolumbariumai. Juose už oficialią sumą – 1,8 tūkst. litų – galima palaidoti savo artimojo urną. Tačiau ir ši kapavietė iš anksto neskiriama“, – priminė vedėjas.
Dažniausiai riejasi giminės
A.Verbickas pastebėjo, kad prekybos kapavietėmis atvejai – pavieniai.
Kur kas dažniau mirusiųjų rimtį gyvieji drumsčia vaidais. Teisė laidoti giminės kapavietėje, ją prižiūrėti supjudo ištisas šeimas ir gimines.
Susikirtus interesams, pamirštamas paprasčiausias padorumas. Dėl prestižo, užgautų ambicijų tėvų ar senelių kape neleidžiama laidoti ne tik tolimesnių giminaičių, bet netgi brolių ar seserų. Kartais įnirtinga kova dėl kapavietės baigiasi teismuose.
Siūlė išsipirkti motinos kapą
Kaune būta atvejo, kai atsakinga už kapavietės tvarkymą Panemunės kapinėse tapo svetima mirusiųjų giminaičiams moteris. Jos dukra, sumaniusi pasipelnyti, už teisę laidoti pareikalavo nemenkos pinigų sumos.
Garbaus amžiaus kauniečiui, slaugiusiam mirštančią žmoną, būtų tekę iš svetimų žmonių pirkti kapavietę, kurioje buvo palaidota jo paties motina.
Iš pradžių kapo tvarkymo dokumentų perrašymo paslauga įvertinta keliais šimtais litų, po keleto dienų litai virto doleriais. Vėliau šimtai dolerių virto tūkstančiais.
Derybomis dėl kapavietės susidomėjus žurnalistams, prižiūrėtoja gynėsi nežinojusi, kad duktė pardavinėja jos vardu užrašytą kapavietę, o ši aiškino tik juokavusi.
Dėl kapavietės užvirusios aistros numaldytos įsikišus kapines prižiūrinčiai įmonei. Sugėdinta prižiūrėtoja po keleto dienų kapavietės tvarkymo teisę be jokio užmokesčio perrašė teisėtų giminaičių naudai.
Asmuo neįgyja teisės daryti ką nori
Dainius Povilaitis
Savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ teisininkas
„Įstatymų požiūriu, kapavietė ne ją prižiūrinčio asmens, o valstybės nuosavybė. Atvykęs į kapinių priežiūros įmonę su mirties liudijimu, asmuo, užpildęs prašymą skirti kapavietę mirusiajam laidoti, netampa kapavietės savininku ir neįgyja teisės su ja ar joje daryti ką nori.
Senose kapinėse nemažai kapaviečių prižiūri tolimesnės eilės giminaičiai. Kapaviečių priežiūros taisyklės numato, kad jie gali susitarti, kuris iš jų bus atsakingas už kapavietės priežiūrą. Šis asmuo bendru susitarimu gali būti keičiamas, ir jis nebūtinai turi būti mirusiojo giminaitis.
Į šiuos susitarimus kapines prižiūrintys darbuotojai nesikiša. Jei kapinės veikiančios, galima laidoti šeimos kapavietėse, atsakingas už jas asmuo gali atnaujinti ir sudūlėjusius paminklus.
Vis dėlto, išduodant leidimą rekonstruoti antkapinius statinius, tikrinami duomenys, kas ir kada palaidotas, ir prižiūrima, kad nebūtų pamiršta įrašyti kitų kapavietėje palaidotų žmonių pavardes, kad mirusieji „neišgaruotų“ nežinia kur.
Kaune yra 25 kapinės, iš jų 9 veikiančios, 6 neveikiančios, likusios veikia iš dalies.
Per metus mieste miršta apie 4 tūkst. žmonių, iš jų 3 tūkst. laidojami Kauno kapinėse. Apie 80 proc. mirusiųjų laidojama šeimos kapavietėse, likusieji – naujuose kapuose Ledos (Kauno r.), Petrašiūnų, Karmėlavos, Romainių kapinėse.
Skaičiuojant su naujai įrengtais kolumbariumais, mieste laidojimo vietų turėtų užtekti dar maždaug metams ar pusantrų.“
