Anot KT, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatose nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praėjusių mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, taip pat pagal kurį tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos, prieštarauja Konstitucijai ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui.
Konstitucijai prieštaraujančiu taip pat pripažintas Nuostatų punktas, kad ligos pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, tačiau nenustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, pranešė KT.
Nutarime konstatuota, kad asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į ligos pašalpą, šią teisę galėjo įgyvendinti tik per Nuostatuose nustatytą terminą, o asmeniui, nepraleidusiam šio termino, priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas buvo ribojamas Nuostatuose nustatytu maksimaliu laikotarpiu (terminu). Konstatuota ir tai, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nebuvo ir nėra nustatyta tokio pobūdžio terminų ar laikotarpių.
KT pažymėjo, kad terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo, ir laikotarpis, kuriuo ribojamas šios pašalpos mokėjimas jos gavėjui, yra vienos iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų, todėl gali būti nustatytos tik įstatymu. Teismas pažymėjo ir tai, kad, pagal Konstituciją, konstitucinį teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas gali pavesti Vyriausybei nustatyti ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei negali būti pagrindu nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygas, taip pat riboti šios teisės apimtį.
KT vertinimu, Nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neleistinai išplečiami Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyti ligos pašalpos nemokėjimo pagrindai (sąlygos), taip buvo pažeistas iš Konstitucijos, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas poįstatyminiu teisiniu reguliavimu nenustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų.
Spręsdamas dėl Nuostatų atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimo būdas (-ai) turi atitikti visuomenei svarbius tikslus, būti būtinas (-i) minėtiems tikslams pasiekti. Pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali pavesti Vyriausybei nustatyti ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei savaime nereiškia, kad Vyriausybė be objektyvios būtinybės gali nustatyti neproporcingas skirtos ligos pašalpos mokėjimo sąlygas (reikalavimus) ir taip sudaryti prielaidas pasunkinti asmens galimybes gauti jam skirtiną socialinę paramą.
Nutarime konstatuota, kad Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu Nuostatuose nustatydama įstatyme įtvirtintos ligos pašalpos mokėjimo tvarką, pagal Konstituciją negalėjo šios pašalpos mokėjimo susieti tik su tokiu vieninteliu mokėjimo būdu (paskirtos pašalpos pervedimu į pašalpos gavėjo turimą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje), neproporcingai pasunkinančiu ligos pašalpos gavimą ar darančiu jį apskritai neįmanomą, jei skiriamos pašalpos gavėjas neturi asmeninės sąskaitos kredito įstaigoje, esančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba galimybės pasinaudoti turima sąskaita kredito įstaigoje dėl jo sveikatos būklės ar kredito įstaigos veiklos yra ribotos, nes taip buvo sudarytos prielaidos pasunkinti socialinės paramos ligos atveju gavimą, nukrypta nuo asmens teisių įgyvendinimo imperatyvų, konstitucinio teisinės valstybės principo.
