Šiaip ne taip įsispraudus į Seimo nario kėdę, mane apgaubė minkšta veliūro masė, o atkaltė paslaugiai atsirėmė į nugarą.
Rankos pačios prigludo prie ranktūrių.
Atsilošiau ir pradėjau siūbuoti, o kėdė maloniai pasidavė.
Tuomet ištiesiau kojas, ir kėdė be garso pajudėjo tolyn nuo stalo.
Jokių abejonių: be didesnių pastangų ir nuostolių sveikatai čia tikrai įmanoma sėdėti be pertraukos 10 valandų.
Architektų nuomonė viena: Lietuvos Seimo nariai sėdi ant labai patogių kėdžių.
Lenkijoje pagaminti baldai pritaikyti ir nestandartinio svorio ar judrumo parlamentarams – per penkerius metus politikai sulaužė tik trijų kėdžių mechanizmus.
Kelių šimtų metų istoriją turinčiuose užsienio parlamentuose posėdžiaujantiems įstatymų leidėjams tenka sėdėti daug nepatogiau.
Tik itin garbaus amžiaus sulaukę politikai gali tikėtis pagalvėlės ant kieto suolo.
„Lietuvos ryto” eksperimentas Seimo nario kėdėje baigėsi, kai atsistojus kėdė skaudžiai trenkė per pakinklius: neslegiama svorio ji akimirksniu važiuoja prie stalo.
Pasirodo, sėdėti Seimo nario kėdėje reikia mokėti. Joje įmontuoti mechanizmai reikalauja tam tikrų įgūdžių.
Ne sėdėjimas svarbu
„Kėdės man niekada nerūpėjo. Ne sėdėjimas svarbu. Jei yra kur prisiglausti, atsisėdi ir dirbi”, – sakė Seimo narys Česlovas Juršėnas.
Šis politikas yra ilgiausiai ant Seimo nario kėdės tiesiogine ir perkeltine prasme sėdėjęs Lietuvos parlamentaras – 22 metus ir 8 mėnesius.
Pastaruosius penkerius metus naujojoje posėdžių salėje socialdemokratas sėdėjo kėdėje, kuriai neturėjo jokių pastabų.
Ant jos sėdint gali sukiotis kaip nori, kalbėtis su kaimynu iš kairės, dešinės ir net sėdinčiu už nugaros.
Jei reikia praleisti storulį, prisitrauki prie stalo. Jei eina dama, vietos irgi užtenka. Pavargsti – gali kojas ištiesti ar sulenkti.
„Svarsčiau, kas bus, jei į Seimą išrinks galiūną Žydrūną Savicką – jam kėdę būtų reikėję tobulinti”, – juokėsi Č.Juršėnas.
Politika – ne teatras
Pirmuosius 17 metų šis politikas Seime sėdėjo ant kėdės, kurią architektai vadina teatro kėde. Tokioje per spektaklius ar koncertus žiūrovai sėdi 2–3 valandas.
Susirinkę į istorinę Aukščiausiosios Tarybos salę Atkuriamojo Seimo deputatai iš pradžių tikrai nekreipė dėmesio į kėdes ar kitus patogumus.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad nei salė, nei joje esančios kėdės nebuvo pritaikytos nuolatiniam darbui.
Sovietmečiu deputatai čia rinkdavosi tik du kartus per metus ir posėdžiaudavo po 2–3 dienas.
Pirmaisiais Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo darbo mėnesiais vykdavo po 3 posėdžius per dieną.
Parlamentarai sėdėjo ant nejudrių viena prie kitos pritvirtintų kėdžių, tarpai tarp eilių buvo mažyčiai.
1990 metų vasara buvo labai karšta, ir net jauni Seimo nariai pradėjo alpti. Paaiškėjo, kad salėje sumontuoti ventiliacijos kanalai buvo per siauri, jų pataisyti buvo neįmanoma.
„Tuomet buvau jaunesnis ir niekada nepavargdavau”,– prisiminė 7 dienas per savaitę galintis dirbti 74-erių Č.Juršėnas.
1992–1996 metais būdamas Seimo vadovas jis turėjo dvi kėdes: prezidiume ir salėje. Tačiau pirmininko kėdė mažai skyrėsi nuo paprastos. Abi turėjo tą patį trūkumą – buvo nejudrios.
Ne gėda prieš pasaulį
Č. Juršėnas lankėsi daugelyje pasaulio parlamentų. Labiausiai jį nustebino Jungtinės Karalystės parlamentas: ilgi suolai, ten sėdi garbingiausi žmonės ir neturi net kur popierių pasidėti. Tiesa, jie nesėdi visą laiką.
Teikiant Baudžiamojo kodekso pakeitimus, Lietuvos politikas suskaičiavo po 17 parlamentarų vienoje ir kitoje pusėje.
Bet staiga salė prisipildė, o susėsti patogiai visi negali. Sėdintieji pirmosiose eilėse visus popierius laiko rankose.
Č. Juršėnas stebėjo ir Kinijos parlamento darbą. Ten kėdės stacionarios.
„Trys tūkstančiai susirinkę ir visi balsuoja taip, kaip reikia, – jokių problemų”, – juokėsi politikas.
Pasak dabartinio Seimo vicepirmininko, mūsų salė moderni ir dėl jos tikrai ne gėda prieš pasaulį.
Pasijunta užspeista
„Gerai, kad kėdės be kojų ir jų negalima niekur patraukti. Jei jas būtų galima stumdyti, bemat atsidurtų kitame salės krašte”, – įvertino baldą ketverius metus Seime pabuvusi Donalda Meiželytė.
Tačiau jeigu jai pasiūlytų įsigyti tą kėdę, ji neimtų: „Kur aš ją kiščiau? Namie tokia netiktų: sukiojasi, siūbuoja, važinėja pirmyn ir atgal.”
D. Meiželytė lankėsi Latvijos parlamente – ten politikai sėdi ant kur kas mažesnių ir kietesnių kėdžių.
Tačiau Saeimos narys ant tos kėdės nesėdi kiaurą dieną: rytais susirinkę latviai pusvalandį balsuoja, po to dirba kitus darbus.
Lietuvos parlamentarai posėdžių salėje irgi nesikankina po 8 valandas. Daugelis pasistengia pabūti iš ryto ir būtinai pakalbėti, nes tada dažniausiai filmuoja televizijos.
Tiesa, D. Meiželytė yra sėdėjusi ir dešimt valandų per dieną. Jei prailgsta, gali nueiti įsipilti kavos, atsinešti vandens ar šiaip pasivaikščioti.
Tačiau pavargusi Seimo narė naujoje salėje kartais pasijunta kaip gyvatė terariume: balkonų ir įėjimų tiek daug, kad kartais vienu metu pro stiklines sienas ją stebi keli žurnalistai ar net ištisos ekskursijos.
Per judrumą sulaužė
– Tikrai nepatogi kėdė! Nesu mafijos atstovas ar sistemos žmogus, visada einu prieš srovę – ir sovietmečiu, ir dabar. Keistis nesiruošiu ir niekada nebūsiu patogus, – karščiavosi Seimo narys Petras Gražulis, išgirdęs „Lietuvos ryto” klausimą.
– Bet mes teiraujamės apie baldą.
– Mano kėdė jau sulūžo. Matote, esu judresnis. Taisė, remontavo – nežinau, kiek dar laikys.
Naujajame Seime sėdėsiu ant kitos kėdės. Seime kaip kalėjime: kur pasodina, ten turi sėdėti. Davė, ir viskas. Visi surišti frakcijomis, – aiškino P. Gražulis.
Nėra pavojaus nugriūti
Seimo nario Naglio Puteikio nuomone, parlamentaro kėdė turi tik vieną trūkumą: joje labai patogu snausti.
Mokydamasis iškalbos N.Puteikis stebėjo Jungtinės Karalystės parlamento darbą ir atkreipė dėmesį į ten esančius suolus: pabandęs snustelėti politikas iš karto nuslysta ant grindų.
Baldai pagaminti taip, kad parlamentarai būtų priversti visą laiką būti aktyvūs.
Ant tokių suolų nei knygos paskaitysi, nei kompiuteryje panaršysi.
Apie patogumus negalvoja
„Nėra kada galvoti apie patogumus, jei reikia priimti svarbius sprendimus”, – į klausimą apie kėdes atsakė parlamentaras Emanuelis Zingeris.
Šis Seimo senbuvis turi daugelio pasaulio valstybių parlamentų nuotraukas. Dauguma jų įsikūrę istoriniuose rūmuose, o parlamentarų kėdės ten odinės.
Bet, pavyzdžiui, Islandijos parlamento rūmuose, kur jis neseniai lankėsi, politikai sėdi ant medinių kėdžių.
Ieškojo pigesnio varianto
„Patriotizmas gerai, bet mums pirmiausia rūpėjo patogumas ir kaina”, – Seimo Bendrųjų reikalų departamento direktorius Antanas Dimaitis paaiškino, kodėl plenarinių posėdžių salėje ne lietuviški, o lenkiški baldai.
Visus komplimentus ar pastabas dėl kėdžių Seimo nariai turėtų sakyti būtent A. Dimaičiui. Jo sumanymu grindyse atsirado slankusis kėdės mechanizmas, taip pat daugelis kitų naujovių.
Lankydamasis Škotijos parlamente departamento vadovas svarstė, kodėl tokia graži posėdžių salė atrodo netvarkingai.
Galiausiai suprato: tokį įspūdį sukelia kėdės ant ratukų, išstumdytos kaip papuola.
Bet A. Dimaičiui patiko, jog Jungtinėse Tautose Niujorke kėdės prisitraukia prie stalo apačios.
Toks baldas Italijoje kainavo aštuonis tūkstančius litų.
Ypač brangus buvo mechanizmas, montuojamas į grindis. Lietuviai įsigijo tokią itališką kėdę, o pagal jos pavyzdį Kauno meistrai pagamino mechanizmus.
Lenkijos Krosno gamykla „Nowy Styl” iš itališkų detalių surinko kėdes ir jas aptraukė pilku veliūru. Seimo nario kėdė kainavo 3 tūkstančius litų.
A. Dimaitis stebėjosi, kad kėdės tokios patvarios. Jis nuogąstavo, kad į grindis atremta kėdės koja gali neišlaikyti sunkesnių politikų.
Reikia išmokti valdyti
Vienas Seimo posėdžių salės architektų Juras Balkevičius prisiminė, kad renkantis baldus su parlamentarais buvo „žaidžiama demokratija”.
Pora kėdžių buvo pastatytos Seimo vestibiulyje, kiekvienas politikas galėjo jose pasėdėti ir pareikšti savo pastabas.
„Tų Seimo narių daug, visi priekabūs”, – šyptelėjo architektas.
Pats pasėdėjęs ant tokios kėdės J. Balkevičius įsitikino, kad ji tikrai yra patogi – mechanizmais galima reguliuoti aukštį, pasvirimą pirmyn ir atgal, yra spyruoklė, atsukanti kėdę į stalą. Gali palikti kėdę kaip pakliuvo – ji pati atsistos taip, kaip reikia.
Tačiau atsisėsti į tokią kėdę reikia mokėti: pirmiausia ją pasuki į šoną, atsisėdi ir tik tuomet sukiesi prie stalo.
„Kėdę reikia išmokti valdyti – kaip ir automobilį”, – palygino architektas.
Tačiau tiems, kurie valdo valstybę, išmokti valdyti kėdę neturėtų būti sunku.
Pagaminama 8 milijonai kėdžių per metus
* Lenkijos Krosno gamyklos „Nowy Styl” tinklalapyje neminima, kad čia buvo pagamintos kėdės ir Lietuvos Seimui.
* Tačiau nurodoma, kad 2004 metais 50 tūkst. kėdžių iš Krosno iškeliavo į Atėnų olimpiadą, o 2011 metais ant lenkiškų kėdžių Kanuose sėdėjo valstybių vadovai čia vykusiame viršūnių susitikime.
* „Nowy Styl” teigimu, Lietuvos Seimas yra vienintelis pasaulio parlamentas, kuriame yra jų pagamintos kėdės.
* Ši gamykla taip pat pagamino kėdes Vilniaus universiteto bibliotekai, Vilniaus Gedimino technikos universitetui, Kauno klinikoms, Druskininkų sanatorijai.
* Prieš du dešimtmečius įkurtoje Krosno gamykloje per metus pagaminama 8 milijonai kėdžių – restoranams, konferencijų salėms, barams, viešbučiams, biurams.
* Seimo posėdžių salėje yra 142 kėdės – viena daugiau, nei gali būti parlamentarų. Toks kėdžių skaičius – dėl simetrijos.
Baldas, ant kurio galima ilgai ir patogiai sėdėti
Audrius Dimavičius, architektas
„Seimo nariams labai pasisekė dėl kėdžių. Per penkerius metus sugedo tik trys detalės, vadinasi, jos tikrai gerai padarytos.
Gera ir kaina – 3 tūkstančiai litų. Kai kurie mano klientai perka darbo kėdes už 7 tūkstančius litų.
Svarbiausia – tokia darbo kėdė pritaikyta ilgai sėdėti. Ji truputį panaši į lėktuvo kėdę.
Vienintelis priekaištas – jos neįmanoma fiksuoti atitrauktos nuo stalo. Be to, tokia kėdė sunkiai išlaiko daug sveriantį žmogų.
Tiesa, niekam nesiūlau panašios kėdės montuoti namuose: įleisti mechanizmą į buto grindis būtų be galo sudėtinga.
Užsienio valstybių parlamentų posėdžių salėse baldai dažniausiai būna parinkti pagal interjerą. Jei stilius klasikinis, stovi mediniai baldai, nepritaikyti ilgai sėdėti, kurių negalima transformuoti pagal norimą žmogaus pozą.
Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės parlamente politikai sėdi ant kietų tamsaus medžio suolų, panašių į bažnytinius.
Nemanau, kad Seimo nariai atsisakytų sėdėti ant tokių suolų, jei Lietuvos parlamentui būtų keli šimtai metų.”
