Vilniaus Užupio rajone, Polocko gatvėje, 52-uoju numeriu pažymėtas medinis namas, gausiai išpuoštas raižiniais, teoriškai pagerbtas paveldo sargų ir architektūros istorikų.
Dar 2005 metais parengus sostinės medinės architektūros išsaugojimo ir atnaujinimo programą jis į tvarkytinų vertingų Vilniaus medinių pastatų sąrašą buvo įtrauktas pirmas.
Tačiau šis unikalus statinys kasmet darosi panašus į sukiužusį raganų namelį ant vištos kojos, tik gerokai didesnį nei pasakose. Istorinį gyvenamąjį namą darko ir tarp XX a. pradžią menančių raižinių įspraustas plastikinis langas.
Įstatė plastikinius langus
Polocko g. 52-ojo namo gyventoja Danutė Meškutavičienė anaiptol nesididžiuoja gyvenanti viename vertingiausių istoriniu požiūriu Vilniaus pastatų.
Nedideles pajamas gaunanti vilnietė teigė nesiryžusi išsipirkti buto dėl griežtų paveldosaugos reikalavimų.
„Aš ir mano kaimynai, vargingai gyvenantys žmonės, esame šio namo įkaitai. Neturime pinigų įstatyti naujų medinių langų rėmų, apskritai suvaržymai dėl remonto dideli.
Savivaldybė parengė namo remonto projektą, bet lėšų jam įgyvendinti nėra, o stogas baigia nugriūti”, – skundėsi D.Meškutavičienė.
Baigiantis griūti namo Polocko gatvėje stogas kaip tik ir yra vertingiausia statinio dalis, jo kraštai gausiai išpuošti raižiniais. Nors paveldo taisyklės draudžia, čia įstatyti plastikiniai langai.
Lėšų remontui nėra ir nebus
Paveldo sargai stveriasi už galvos: išskirtinė Vilniaus medinė architektūra pasmerkta, jeigu skubiai nebus rasta lėšų jai gelbėti.
„Buvome parengę sostinės medinės architektūros atnaujinimo planą. Pavyko sutvarkyti keletą namų bendromis savivaldybės ir savininkų lėšomis, bet užklupo krizė.
Sostinės biudžetas šiais metais liesas, todėl nežinia, kada bus pinigų medinukams atnaujinti. Tikimės geranoriškos savininkų iniciatyvos”, – sakė Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros programų vadovas Kęstutis Masaitis.
Nevykusiai parengė projektą
Vilnius prieš kelerius metus turėjo progos gauti paramą medinei architektūrai išsaugoti iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos fondų, bet dėl valdininkų neapsižiūrėjimo parengė netikusį projektą.
„Gudruoliai projekto rengėjai kažkodėl įrašė sąlygą, kad visas medinis turtas turi priklausyti savivaldybei, o dauguma pastatų yra privačiose rankose.
Fondas prašymą atmetė”, – apgailestavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas.
„Vilniaus medinė architektūra – unikalus Europos miestų istorijos fragmentas, liūdna būtų jo netekti. Medinis Vilnius – tai slaviškos, lietuvių liaudies, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje madingos šveicariškos architektūros lydinys”, – sakė Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros skyriaus vyresnioji specialistė Živilė Ratavičienė.
Praėjusiame amžiuje Vilniaus medinukus naikino gaisrai, ypač dviejų pasaulinių karų metais, o dabar unikalų medinio Vilniaus paveldą negailestingai pūdo laikas.
Liaudies architektūros detalės
Didžiausios kultūros paveldu paskelbtų Vilniaus medinių namų santalkos yra Žvėryne, Šnipiškėse, Antakalnyje, prie Belmonto parko.
Didelę jų dalį projektavo žinomas XX amžiaus Vilniaus architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas.
„Dalis jo projektuotų namų yra to meto miesto urbanistikos stiliaus, bet kai kuriuose mediniuose statiniuose, pavyzdžiui, Giedraičių gatvėje, juntamos ir liaudies architektūros tendencijos”, – kalbėjo Ž.Ratavičienė.
Įdomūs yra ir dvaro tipo mediniai Vilniaus statiniai, pavyzdžiui, namas Antakalnio g. 8A. Laimė, sostinėje prieš krizę spėta bendromis Vilniaus savivaldybės ir savininkų lėšomis sutvarkyti keletą paveldo vertų medinių pastatų Žvėryne.
Kaunas susitvarkė kur kas geriau
Kauno istorinių medinukų būklė iš esmės geresnė nei sostinės. Dauguma jų naujesni, vadinamojo tarpukario Smetonos modernizmo stiliaus.
Kauno savivaldybė taip pat šiemet neskyrė nė lito mediniam paveldui išsaugoti, bet laikinosios sostinės medinukuose gyvena labiau pasiturintys savininkai, jie geriau prižiūri namus.
Tačiau Kauno kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliukštis pripažino, kad kauniečiai iš tolo kratosi garbės gyventi kultūros paveldui priskirtuose namuose.
„Prieš kelerius metus buvo atvirkščiai – vertingų namų savininkai norėjo gauti finansinę paramą remontui iš užsienio fondų. Bet jiems buvo iškelta sąlyga: namuose įrengti patalpą, kurioje galėtų lankytis turistai, veikti bendruomenės.
Savininkai tuomet griežtai atsisakė projekto. Dabar gyventojai tik maldauja, kad jų namai nebūtų įtraukti į paveldo sąrašą”, – sakė R.Miliukštis.
