Per metus Neringą aplanko beveik milijonas žmonių. Daugelis jų skuba ten, kur prieš 40 metų juostoje „Maža išpažintis“ siūlė plaukti Vytauto Kernagio vaidinamam personažui Benui. Juk mažas, tarp Kuršių nerijos pušynų įsispraudęs, marių skalaujamas miestelis daugeliui asocijuojasi su tuo, ką Lietuva turi geriausia.
Gyvenimas Kuršių nerijoje rudenį ir žiemą tampa kitoks, nei jį įprasta matyti vasaros savaitgalį - kurorto gatvėse šmėžuoja vos keli poilsiautojai, namo ramiai žingsniuoja vietiniai, keli restoranai siūlo pasisotinti, o viena parduotuvė - įsigyti būtinų prekių. Linas tikina, kad to ir užtenka. Juk kur kas svarbiau tai, kas slepiasi už turistinio Nidos veido. Tai, ką gali pavadinti tikru gyvenimo Nidoje skoniu.
- Linai, papasakokite, kokie keliai jus atvedė į Nidą?
- Jei trumpai - savirealizacijos stoka ir nenoras gyventi fiksuotu darbo tempu nuo 8-os iki 17-os valandos. Iš esmės viskas prasidėjo prieš 5 metus, kai tvirtai nusprendžiau, kad noriu gyventi prie jūros. Iki tol metus rūpinausi Palangos kultūros centro „Ramybė“ veikla. Šis laikotarpis davė peno apmąstymams.
Keletas draugų pasiūlė kartu kurti Kuršių nerijos radijo stotį „Neringa FM“. Ši galimybė man pasirodė įdomi. Juk suorganizuoti radijo stoties veiklą tokioje lokalioje aplinkoje - ganėtinai nekasdienis iššūkis. Iškart buvo aišku, kad lengva nebus. Būtų naivu to tikėtis. Juk Nidoje auditorijos iš esmės nėra daug. Be to, čia itin jaučiami sezoniškumo dėsniai.
Koks bus radijo stoties formatas, tapo aišku kone iškart. Mūsų akimis, „Neringa FM“ turėjo tapti Kuršių nerijos garso takeliu, atspindėti šios vietos nuotaiką, aplinką, patiriamus pojūčius. Principų, kaip vykdomas darbas žiniasklaidos priemonėse, išmokau darbuodamasis reklamos agentūroje, tad turėjau supratimą, kaip šis procesas vyksta. Per 5 metus nemažai nudirbome - „Neringa FM“ groja Nidos paplūdimyje, stotis yra klausoma ir mėgstama, organizuojame paplūdimio tinklinio turnyrą, „Neringa FM“ taurės regatą.
- Natūralu, kad pakeitus gyvenamąją vietą reikia prie jos adaptuotis. Kaip prisimenate šį procesą? Kuo pirmieji metai Nidoje skiriasi nuo vėlesnių?
- Pirmoji žiema galbūt buvo linksmesnė nei, tarkim, antroji - viskas nauja, netikėta, kitaip. Vėliau ta pažinimo romantika pradeda blėsti. Kita vertus, supranti, kad tai - viso labo metų laikas. Jis kažkada baigsis, todėl su tuo tiesiog susigyveni.
Iš pat pradžių keltis į Nidą net neketinau. Bet vėliau susigyvenęs su šia nuotaika sunkiai ją paleidi. Galiausiai nusprendžiau Nidoje gyventi nuolat ir kol kas šio sprendimo nesigailiu. Juk mieste žmonės kasdien dirba ir gyvena tam, kad galėtų ištrūkti į gamtą. O mes, gyvenantys čia, renkamės kitokį gyvenimo būdą - visą laiką gyventi ten, kur ir nori būti. Mums netenka savaitgaliui bėgti į gamtą ir sekmadienį grįžti atgal su viltimi kuo greičiau sugrįžti. O trumpam grįžti į miestą jo pasiilgus nėra sudėtinga užduotis.
- Koks metų laikotarpis Nidoje jums atrodo gražiausias?
- Rugsėjis. Į Nidą traukia poilsiautojai, vis dar šilta, gyva. Užtat dingsta sezonui būdingas stresas, darbo tempas. Juntamas turistų atoslūgis, nes į Nidą važiuoja norintys paprasčiausiai pailsėti.
- O kokia, jūsų akimis, Nida yra vėlyvą rudenį ir žiemą, kai kurortas ištuštėja, aprimsta ir tampa eiliniu miesteliu?
- Asmeniškai man pasibaigus sezonui Nida tampa jaukiu pajūrio miesteliu, su kitokia rutina, kasdienybės tempu. Manau, kad šio laikotarpio daugelis neįvertina. O ypač - Nacionalinio Kuršių nerijos parko galimybių, kurias galima skatinti šaltojo sezono metu.
Manau, nemažai žmonių galėtų apsvarstyti galimybę dirbti nuotoliniu būdu ir praleisti Nidoje šiek tiek savo laiko. Tam pasiryžus paaiškėtų, kad viskas įmanoma. Štai 2007 metais gavome „Pravdos naujokų“ apdovanojimą už mūsų radijo komandos pasiūlytą „trendą“ „Gyventi kaime, bet online“. Akcentuojame tai, kad daugiau darbų perkėlus į virtualią erdvę, galima gyventi ten, kur tau iš tiesų gera. Ši tendencija tampa vis aktualesnė. Ir visai ne be reikalo.
Neringoje yra registruoti maždaug 4 tūkstančiai vietos gyventojų, tačiau žiemą jų teliekia apie 2 tūkstančius. Žiemą kurortas apsnūsta, didžioji dalis žmonių žiemą laiką leidžia namuose. Kaip ir bet kur kitur.
Iš kitos pusės, net ir žiemą miestelyje veikia keli restoranai, viena parduotuvė, todėl nereikia blaškytis renkantis, kur eiti apsipirkti. Ir to užtenka. Vyksta nemažai vietinės bendruomenės renginių, vietos krepšinio komanda dalyvauja regiono krepšinio lygos varžybose. Rengiamos parodos, kino filmų peržiūros.
Socialinis ir kultūrinis gyvenimas Nidoje nenutrūksta net žiemą. Be to, galima važiuoti į Klaipėdoje vykstančius renginius. Tokio dydžio bendruomenės veiklų įvairovė niekuo nesiskiria nuo tos, kurią turi analogiška bendruomenė sostinėje.
- Kuo įprasta darbo diena mieste skiriasi nuo tos, kurią gyvenate Nidoje?
- Darbą pradedu apie 9 valandą. Tvarkau Nidos meno kolonijos administracinius darbus, tuomet peržiūriu radijo stoties grojaraščius, vėliau bendrauju su meno kolonijos projektų dalyviais. Šiuo metu turime svečių iš Italijos, Norvegijos, Armėnijos, Ukrainos, Rusijos. Netrukus čia atvyks Vilniaus dailės akademijos studentai. Tai yra aktyvi, visus metus dirbanti vieta.
- Ar gyvendamas Nidoje pasiilgstate to, ką sąmoningai atsisakėte - gyvenimo mieste?
- Kelionė automobiliu iš Nidos į Vilnių trunka apie 4 valandas. Ir tai yra kone toliausiai nuo sostinės nutolęs šalies kampas. Nuvažiuoti iki Klaipėdos tetrunka valandą. Manau, tai anokia problema. Jei noriu, savaitgaliui važiuoju į Vilnių. Esu laisvas judėti, todėl manau, kad daugiau žmonių turėtų pasiryžti tokiam gyvenimo būdui.
Be to, vasaros sezono metu į Nidą atvažiuoja daugelis draugų ir pažįstamų, tad bendravimas su artimais žmonėmis nenutrūksta. Jis tiesiog įgauna kitokį pavidalą.
- Atvykus į Nidą įprasta automobilį iškeisti į patogesnę transporto priemonę - dviratį. Kaip dažnai dviratį minate jūs?
- Jei oras yra bjaurus, toks, koks tradiciškai būna lapkritį, tenka sėsti prie vairo. Bet kitu metu dviratis tampa pagrindine susisiekimo priemone. Gyvenimas prie jūros dosnus aktyvaus sporto mėgėjams. Man artimas vėjaračių sportas, važiavimas ledrogėmis, buriavimas. Rudenį grybauju. Nors baravykų Kuršių nerijos miškuose nedaug, kitų gėrybių užtenka.
- Šią vasarą žiniasklaidos priemonėse netrūko diskusijų apie tai, kad Nida praranda tikrąjį savo veidą. Kokią jūsų nuomonė šiuo klausimu - ar Nida vis dar tokia pati, kokia buvo anksčiau? Ar vis dėlto atvirkščiai - kuo labiau populiari ji tampa, tuo mažiau išskirtinė?
- Vienareikšmiškai šio reiškinio vertinti negalima. Turistų srautų didėjimas yra teigiamas dalykas. Juk iš to, ką užsidirba per vasarą, neringiškiai gyvena likusį laiką. Todėl jų noras pasipelnyti nėra smerktinas. Manau, kad Nida turi dviprasmišką prestižinio kurorto vaidmenį. Nemažai žmonių čia atvažiuoja ne mėgautis gamta, o vedini noro tapti to prestižo dalimi.
Atostogos Nidoje tapo ir gyvenimo būdo dalimi, virto savo statuso patvirtinimu. Mano galva, kur kas svarbiau čia atvažiavus pajusti teigiamą nacionalinio parko nuotaiką ir mėgautis atmosfera, kurią sukuria Nidos ramybė.
- Ar žinote, kur Nidoje gauti geros rūkytos žuvies?
- Manau, kad tie, kas keletą metų pagyvena Nidoje, sužino viską. Žinau, kur gauti puikios ir rūkytos, ir šviežios žuvies, ir tai, kur verda gerą žuvienę. Nidos bendruomenė nėra didelė, bet aktyvioji jos dalis noriai keičiasi informacija ir dalijasi tuo, ką žino ir turi.
- Kokį argumentą pateiktumėte tiems, kurie svarsto galimybę palikti didmiestį ir įsikurti ten, kur savo sąlygas dėsto gamta?
- Tai palanki vieta gyventi ne sezono metu, dirbti nuotoliniu būdu. Gaila, kad tokius kaip aš galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tikiuosi, kad jaunų, intelektualių, kitokio gyvenimo būdo nebijančių žmonių Nidoje atsiras daugiau.
