Verslo vadybą Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje baigęs 24 metų E. Narbutas anksčiau dirbo vadybininku, vairuotoju Jungtinėje Karalystėje.
Iš pradžių darbo Lietuvoje jis ieškojo pagal specialybę, tačiau atsitiktinai pamatęs skelbimą, kad ieškomas taksi vairuotojas, nusprendė pabandyti.
Nors dirba dar tik dvi savaites, E. Narbutas per tą laiką jau spėjo kur kas geriau pažinti miestą ir vilniečius, apie kuriuos visiškai pakeitė nuomonę.
Anksčiau vaikinas buvo įsitikinęs, kad dirbti taksi vairuotoju bus sudėtinga, nes neretai kyla ir konfliktinių situacijų.
Tačiau dabar džiaugiasi, kad darbas ramus, o vilniečiai linksmi, gerai nusiteikę žmonės, mėgstantys savaitgaliais pasilinksminti.
– Kokie buvo pirmieji jūsų vežti klientai? – pasiteiravo „Sostinė” E. Narbuto.
– Pirmą darbo dieną teko darbuotis naktinėje pamainoje. Vežiau vieną linksmą vaikiną, pakeliui dar paėmėme jo bendradarbę. Abu važiavo linksmintis į miesto centrą.
Smagiai pasikalbėjome, jie nuoširdžiai apsidžiaugė, kad yra mano pirmieji klientai. Tikrai smagiai važiavome.
Žmonės žino, atpažįsta, kad tai Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta taksi įmonė, todėl kai kurie iš pradžių įlipę juokaudavo į mane kreipdamiesi „Sveiki, Artūrai”, „Sveiki, Zuokai” ar panašiai.
Beveik visi žmonės, kuriuos vežiau, buvo geranoriškai nusiteikę ir linksmi. Nemažai klientų sakė, kad jiems buvo labai įdomu pabandyti naują taksi, apie kurį tiek visko girdėta.
Kartą jauni žmonės paklausė, kokios muzikos klausausi. Kai atsakiau, kad roko, nes ir pats groju gitara, paprašė paleisti mėgstamos muzikos, nes ir patys tokią mėgsta.
Paprastai veždami klientą mes muzikos visai neįjungiame, nebent keleivis pats pageidauja ir to paprašo.
– Ar klientų geranoriškumą galima pamatuoti ir arbatpinigiais?
– Apie 30–40 procentų klientų palieka arbatpinigių. Maždaug po 1, 2, kartais ir 5 litus.
Daugiausia man yra palikę net 15 litų arbatpinigių. Tai buvo žmonės, atvažiavę iš Kauno.
Šis darbas yra nebloga gyvenimiška patirtis, galimybė visai kitaip pažinti miestą, ir man džiugu prisidėti prie tos komandos, kuri keičia stereotipinį taksi įvaizdį.
– Vilniuje apskritai sunku išsikviesti taksi automobilį, be to, didelė kelionės kaina. „Vilnius veža” kainos oficialiai šiuo metu Vilniuje yra didesnės nei kitų taksi įmonių. Ar dėl to pasitaiko nepatenkintų klientų?
– Vilniečiai atkreipia dėmesį, kad kaina už paslaugas yra didesnė, tačiau vis tiek dauguma lieka patenkinti.
Paprastai tokie sako, kad tie keli litai nėra svarbu, juk važiuoji nauju automobiliu, rusiška muzika nedrasko ausų.
Tik keli klientai buvo nepatenkinti dėl kainos. Tačiau tarifas juk neslepiamas, gali pasirinkti – važiuoti ar ne.
Kartą vežiau vieną užsienietį, jis paklausė, koks mūsų įmonės tarifas, ar brangios paslaugos. Pasakiau, kad jeigu lygintume su konkurentais, tai oficialiai mūsų tarifas didžiausias Vilniuje.
Tačiau jis buvo labai nustebęs, kai jam reikėjo sumokėti tik 10 litų, nors prieš tai jo kolegą tą patį atstumą kažkurios įmonės taksi vežė už 40 litų.
Vienas airis, kuris irgi buvo nustebęs dėl kainos, man paliko 7 litus arbatpinigių ir už sąžiningumą pasiūlė su juo per laisvadienį alaus išgerti.
Vilniaus Gedimino technikos universitete pagal „Erasmus” programą studijuojantys portugalai labai apsidžiaugę sutikę taksistą, kuris kalba angliškai.
– Esate jaunas, anksčiau nedirbote taksi vairuotoju. Kaip rengėtės naujam darbui? Juk reikia žinoti gatves, adresus.
– Prieš pradėdamas darbą šiek tiek studijavau Vilniaus žemėlapį, telefone turiu navigacijos sistemą. Planšetinio kompiuterio ekrane, į kurį ateina užsakymas, taip pat yra žemėlapis, todėl kol kas problemų nekilo.
Paprastai namo važiuojantys keleiviai pasako, kur važiuoti.
Kartais, kol laukiu kliento, pasižiūriu žemėlapį, ieškau trumpiausio maršruto.
Tik vieną kartą teko susidurti su klientu, kuris piktinosi, esą blogu maršrutu jį vežu, nors aš buvau įsitikinęs, kad parinkau trumpiausią kelią.
Kartą niekaip negalėjau rasti vieno adreso, todėl paskambinau dispečerei.
Ji per raciją susisiekė su kitais taksistais, kurie taip pat yra prisijungę prie tos pačios dispečerinės, ir paaiškino, kaip nuvažiuoti ten, kur reikia.
– Ar nesulaukėte priešiškumo iš kitų taksi įmonių vairuotojų?
– Buvo keli taksi vairuotojai, kurie piktai stabtelėję šalia nužvelgė. Bet tik tiek.
Kai kurie, laukdami klientų, buvo priėję pasikalbėti, apžiūrėjo automobilį, klausinėjo, kaip sekasi, kaip veikia sistema.
Nesuprantu, kodėl turėtų pykti ant mūsų, juk mes esame kolegos, tokie patys darbo žmonės.
– Ar keleiviai nustemba iš jūsų gavę čekį? Juk toks dalykas taksi automobilyje labai neįprastas.
– Būna, kad nustemba: „O, ir čekį gausiu.” Iš pradžių, pirmosiomis dienomis, visi ėmė kelionės kvitus, nes ten juk yra informacija, kiek nuvažiavo kilometrų, kiek jam apskaičiavo, kas vežė.
Dabar jau dažniau palieka. Pasiima tik tie, kuriems gal įdomu patyrinėti ar reikia pateikti čekį darbe.
Taip pat keleiviai pastebi, kad automobiliai labai švarūs, nes mes juos nuolat valome, turime netgi kėdutes mažiems vaikams vežti, galime patogiai pervežti neįgaliuosius.
Man dar neteko, tačiau kolegos į darželius, mokyklas vežioja ir vaikus, kai tėvai negali to padaryti.
