Keturias dienas per savaitę anksti ryte jie keliasi tam, kad 9 val. ryto atvertų kavinės duris. Nors miestas tokiu metu dar būna mieguistas ir apsiblausęs, Ieva su Carstenu jau seniai įpusėja savo dieną.
Pasirodžius pirmiesiems lankytojams, pasitinka idiliškas vaizdelis. Sename kreivų sienų name įsikūrusioje kavinukėje – jauku ir šilta. Palubėje šviečia senoviniai žvakių sietynai, languose taip pat spingsi žvakių ugnelės. Kvepia maltais kardamonais ir kava. Ji kepa pyragus. Jis ruošia kavą. Ji karaliauja trijų metrų ilgio virtuvėje. Jis bendrauja su pyrago ir kavos užklydusiais svečiais, tvarko buhalteriją.
„Su mylimu žmogumi net ir Mėnulyje būtų gera“, – sako Ieva, paklausta, kodėl savo laimei kurti pasirinko Daniją. Tiesą sakant, Danijos ji nepasirinko, tai ši vikingų ir laimingiausių žmonių Europoje šalis bei jaukus viduramžių miestukas pasirinko ją.
Kokie likimo vingiai atvedė į Helsingiorą ir ką žaviai besišypsanti lietuvaitė veikė iki tol, smalsu ne vienam, ragavusiam burnoje tirpstančių pyragų ir fantastiško skonio tortų. „Esu absoliuti meilės emigrantė. Visu 100 procentų“, – sako Ieva ir priduria, kad niekada, kol sutiko Carsteną, tada dar tik būsimą vyrą, apie Daniją nei galvojo, nei svajojo. „Man Danija ir yra Carstenas“, – šypsosi prieš šešerius metus iš gimtinės išvykusi Ieva.
Žurnalistikos studijas Vilniuje baigusi mergina apie idilišką pyragų kepėjos darbą nė negalvojo. Kaip pati sako: „Iki Danijos Ieva buvo žurnalistė.“ O vėliau... Vėliau tapo pyragų kepėja. Na, dar prieš tai sukosi restoranų virtuvėse, kur sėmėsi įgūdžių ir patirties.
„Nuo mažens kepiau. Turėjome tetą, kuri virtuvėje išdarinėjo nuostabius dalykus. O vaikams, kol maži, visada įdomu padėti. Tai aš ir padėdavau. Bet laikui bėgant viskas pasimiršo ir ne kepiniai galvoje buvo. Atrodė, kas ta virtuvė... Man juk pasaulį pakeisti reikia!“ – pasakoja Ieva. Bet vieną dieną jauna moteris tiesiog pradėjo kepti. „Iš atminties ėmė lįsti receptai, kurių, atrodė, nesu nei skaičiusi, nei bandžiusi. Vis dėlto keistas dalykas tas gyvenimas.
Kepimas man yra viskas: aš kepu, kai man linksma, liūdna, pikta, gera. Sakoma, kad žmogus turi „žalius pirštus“, todėl jo daržas ir yra gražus. Tai gal tuomet aš turiu „miltuotas rankas“? Miltuotas ir šaltas, mat, sakoma, kad kepėjų rankos visada šaltos“, – juokiasi ir prideda, kad kepiniai daro žmones laimingus. O jai visi vargai atsiperka, kai žmonės valgo jos iškeptą pyragą ir šypsosi, dėkoja ar atneša gėlių.
Pyragais privaišindavo visus
Mintis atidaryti kavinę lietuvei ir danui kirbėjo ilgai. Tiksliau, mintis kirbėjo Ievai. Ji šios kavinaitės pati ir prisiprašė. „Turėti ką nors jaukaus ir savo, aplinkiniai mane klibino, kalbino gerus ketverius metus. Draugai, kaimynai, pažįstami ir nepažįstami, kuriems tekdavo ragauti mano pagamintų pyragų, paštetų ir visko, kas dedama į burną. Ir prikalbino, – sako Ieva ir priduria, – kai pagalvoju, tai baisu – nešdavau žmonėms prikepusi visko, nori jie to ar ne.“
Ievos svajonę visada palaikęs Carstenas šiuo metu jau paskutinį mėnesį darbuojasi Kopenhagoje vietinio krikšioniškojo laikraščio redakcijoje. Paskutinį, nes tiki tuo, ką šiuo metu daro kartu su žmona. Be to, Carsteną stipriai apžavėjo kavos pasaulis, tad jaunas vyras ryžtingai nusprendė keisti gyvenimo kryptį – iš informatikos specialisto tapti puikiai kavą ruošiančiu baristu.
„Prireikė šiek tiek laiko, kad apsispręsčiau mesti darbą. Su Ieva daug kartų kalbėjomės apie galimybę man dirbti namuose, taip galėtume daugiau laiko praleisti kartu. Tačiau atsisakyti gerai mokamo darbo ir pastovių pajamų – ne taip lengva, – apie gyvenimą keičiančius sprendimus pasakoja Carstenas. – Pastaruosius metus vis daugiau kalbėjome apie galimybę turėti savą verslą, bet vis tiek... Iš tikrųjų mesti darbą? Neeee...“
Ir štai šią gegužę atsirado nedidelės, jaukios patalpos pačiame miesto centre, netoli namų. Ir viskas staiga stojo į savo vietas. „Akimirka, ir pajauti, kad tai vienas tų momentų, kurių nieku gyvu negali praleisti. O praleidęs gailėsiesi visą savo gyvenimą, apgailestaudamas, kad neįdėjai pastangų.
Taigi mes tai padarėme, – apie sprendimą apversti gyvenimą aukštyn kojomis kalba vyras. – Man buvo ir šiandien tebėra baisu. Ir įdomu. Bet, galima sakyti, kai kavinukės vizija įgavo realiai apčiuopiamą vaizdą, reikėjo labai nedaug laiko, kad imčiausi ryžtingų žingsnių. Nors jei prieš metus būčiau žinojęs, kad šiandien turėsime „Cake Lady“, kad mane taip trauks kavos pasaulis, vargu ar būčiau pats tuo patikėjęs“, – priduria.
Pomidorai prekybos centruose neauga
„Kavinę atidarėme norėdami parodyti žmonėms, iš kur atsiranda maistas. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Norėjome, kad žmonės patikėtų, jog pomidorai neauga prekybos centrų sandėliuose, kad braškės yra skaniausios jų sezono metu, ne žiemą. Kad medų neša bitės, o ne parduotuvių darbuotojai“, – sako Ieva.
„Norėjom, kad kavinė būtų ta vieta, kur žmonės ne tik pyragus valgytų, bet ir susipažintų su ūkininkais, gyvenančiais aplink juos. Suvoktų, kodėl svarbu braškes pirkti ir valgyti ne sausį, o birželį“, – Ievai pritaria Carstenas.
Taip kavinėje atsirado ūkininkės, su kuria pora susidraugavo prieš daugiau nei metus, tiekiamų daržovių ir vaisių: morkų ir cukinijų įvairiausiems pyragams, kriaušių, obuolių, nuo lazdynų ką tik nuskintų riešutų ir kitų sodo bei daržo gėrybių. O lentynose išrikiuoti tos pačios ūkininkės marinuoti agurkėliai, prieskonių actas, prieskoniais skaninta druska ir stiklainėliai kaimynystėje gyvenančio bitininko medaus.
Todėl nenustembu, kai sužinau, kad miltus ir avižas Ieva su Carstenu perka iš vietinio malūno, o pyragams kepti naudoja tik kaimiškus kiaušinius, dedamus laisvai po kiemą lakstančių vištų. „Laimingi“ kiaušiniai, kuriuos deda „laimingos“ vištos. Ir sviestas, vėlyviesiems pusryčiams tepamas ant duonos, tikras. Labai riebus ir prancūziškas, paskanintas žiupsneliu jūros druskos. Jį, kaip ir prieskonius, pora perka gero maisto gerbėjų pamėgtame turguje Torvehallerne.
„Mums „Cake Lady“ pirmiausia yra desertų vieta. Tokia, kur atėjęs kresteli ant sofos, persimeti žodžiu kitu su kaimynu, sėdinčiu prie gretimo staliuko, kur gali drąsiai klausti patikusių pyragų receptų ir paprašyti išmokyti, kaip virti skanią kavą. O gal tiesiog slapčia žvilgtelėti kepėjai per petį, ką ji ten deda į sausainius, kad šie iškepa tokie trapūs“, – apie turėtą ir įgyvendintą kavinukės viziją pasakoja Ieva su Carstenu.
Kai kvepia pyragai
Užsukę ankstyvą rytą būsite pavaišinti pusryčiais arba vėlyvaisiais pusryčiais, kurie čia patiekiami... visą dieną. Taip taip, nepasigirdo. Pasirodo, danų pusryčiai – gana saldūs, tad truputį praalkęs ir deserto užsukęs svečias gali ir lengvai užkąsti.
Ievos ruošti naminiai trapūs dribsniai, gausiai skaninti riešutais ir prieskoniais su trupučiu tiršto jogurto ar raugintos grietinėlės. Pagal pageidavimą – virtas kiaušinis, gabaliukas sviesto, pora riekių duonos iš kaimyninės kepyklos (kokios, priklauso nuo nuotaikos), truputis dviejų skonių džemo ir pora kąsnelių sūrio iš vietinės sūrių parduotuvės – taip atrodo vėlyvieji „Cake Lady“ pusryčiai.
Norintieji pasisaldinti gyvenimą renkasi iš kelių rūšių pyragų ir tortų, kurių asortimentas kinta, paisant sezonų kaitos. Vis dėlto šokoladinio „Guinness“ alaus torto, morkų torto su graikiniais riešutais ir kardamonais, pertepto grietinėlės sūrio kremu ir trapaus pagrindo citrinų pyrago čia gausite visada.
Pyragus, sausainius ir pyragaičius Ieva kepa trečiadieniais prieš pirmąją „Cake Lady“ darbo dieną. Kol kas Carstenas tuo metu vis dar darbuojasi Kopenhagoje. Pyragų pritrūkus, jų kepama ir šiokią dieną – kad užsukę svečiai neliktų be gardumynų, o skanėstai visada būtų patiekiami tik švieži ir kokybiški. Sendaikčiai laimi nelygią kovą
Ievos ir Carsteno namuose darniai sutaria kelis dešimtmečius ar daugiau skaičiuojantys antikvariniai baldai, smulkmenos ir skandinavų taip mėgstamas prekių ženklas „Ikea“, o „Cake Lady“ interjere daiktų iš „Ikea“ beveik nepamatysite. Pasirodo, Ieva šio parduotuvių tinklo tiesiog negali pakęsti.
Visą kavinukės (kaip ir namų) interjerą, kuriame dera šis bei tas sena ir truputis naujo, kūrė patys Ieva su Carstenu. „Tiksliau, aš fantazavau, o Carstenas tampė baldus. Ne tik iš vienos vietos į kitą, bet ir per visą miestą – pirmyn ir atgal“, – šmaikščiai patikslina kavinės savininkė.
Senovines kėdes, stalus, spintą su šimtu stalčiukų, vietoje lempų kabančius žvakių sietynus ir kitus baldus į kavinę Ieva su Carstenu atsigabeno iš antikvariato, priklausančio geram šeimos pažįstamam.
Kai kurie baldai yra iš pirmosios kavinės, kurioje Ieva dirbo konditere. Sofas rado parduotuvėje iš antrų rankų. „Visi sakė, kad jos į kavinę netilps. Aš kažkaip žinojau, kad turi tilpti, o Carstenas manimi tikėjo ir tempė tas sofas per visą miestą. Ir tilpo! O dabar visi pešasi, kam ant tų sofų sėdėti, – juokiasi Ieva. – O, va, ne taip seniai į kavinę atėjo šeima, kuriai tos sofos kadaise ir priklausė! Suaugę vaikai rodė, kur snausdavo po mokyklos, kur užklotas kabėdavo. Vien dėl tokių dalykų džiaugiuosi, kad išdrįsom atverti „Cake Lady“ duris“, – laiminga priduria.
Neatlygintinas gerumas
Žinote, kur savaitės pabaigoje keliauja neišragauti ir nenupirkti pyragai, sausainiai ar tortai? Ogi laimingiems pirkėjams, kuriems dažniausiai pasiseka visai netikėtai. Jei kavinės šeimininkai mato, kad visų pyragų iki paskutinės darbo valandos neparduos, įdeda lauktuvių užsukusiems svečiams.
Arba išvedę pasivaikščioti savo mažuosius draugus jorkšyro ir ši cu mišrūnę Schmuck bei grynakraujį, kilmingą Napoleoną, nesuvalgytus pyragus išdalija kaimynams, floristei, duonos pardavėjui ar greta gyvenančiam sūrininkui.
Ne tik dėl to, kad yra dosnūs ar geros širdies. „Paprasčiausiai išmesti gerą, su meile paruoštą maistą yra be proto gaila“, – prisiminusi apie restoranų virtuves, kuriose teko dirbti, Ieva su ašaromis akyse pasakoja, kokius kiekius šviežio, nesuvalgyto maisto ir standartų neatitikusių produktų tekdavo išmesti tiesiog šiukšliadėžėn.
Dar „šviežiai iškepti“ kavinaitės savininkai visus uždirbtus arbatpinigius taip pat skiria kilniam tikslui – visos arbatpinigių taupyklėje žvangančios monetos atitenka miestelio veterinarui, kuris savo atostogų metu už savus pinigus važiuoja į Indiją, Nepalą ir gydo benamius gyvūnus.
