Prieš imdamas laužtuvą, kad per dieną išverstum sovietmečiu sumontuotas kartono pertvaras, privalai parengti tvarkybos darbų projektą, surinkti krūvas raštų, samdyti nekilnojamojo kultūros paveldo specialistą ir gauti savivaldybės bei Kultūros paveldo departamento specialistų palaiminimą.
Su tokia biurokratine mašina susidūrė trisdešimtmetis R. Liudskis, nusipirkęs butą viename Sodų gatvės namų. Šis pastatas yra kultūros paveldo objektas.
Nors gyvenamasis namas apleistas, pasirodo, net bendro naudojimo virtuvės kraupiai atrodančių lubų negali perdažyti be šūsnies dokumentų ir projekto.
Vasarą butą saugomame name nusipirkęs R. Liudskis tik dabar suprato, kodėl pastatas pustuštis.
Anot vilniečio, gyventojai išsikraustė kitur, o likusieji nebesirūpina būstu dėl neprotingų paveldosaugininkų reikalavimų.
Gavo specialistės išvadas
R. Liudskio bėdos prasidėjo, kai nusipirkęs 35 kvadratinių metrų butą gavo Registrų centro išrašą. Jame juodu ant balto parašyta, kad jo bute yra keturi kambariai.
Aiškiai buvo matyti, kad XIX amžiaus pabaigoje statyto namo butą į keturis nedidelius kambarius buvę gyventojai padalijo sovietmečiu. Nors statyba buvo savavališka, tai nebuvo kliūtis keturis kambarius užfiksuoti dokumentuose.
R. Liudskis pagalbos kreipėsi į architektę Dalią Bugailiškytę. Ji įvertino patalpų planą ir vėlyvos statybos pertvaras.
Anot architektės, pertvaros yra savavališkos statybos, jos yra laikinos, lengvų konstrukcijų – sukaltos iš kartono, pritvirtinto prie medinio pagrindo.
Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistė D. Bugailiškytė nurodė, kad būtina atkurti ir išsaugoti autentišką buto patalpų struktūrą, panaikinant visas menkavertes pertvaras.
To siekė ir R. Liudskis – jis norėjo matyti vieną didelį kambarį, o ne keturis į kamaras panašius kambarėlius.
Reikalavo darbų projekto
R. Liudskis, sulaukęs palankių išvadų, nepuolė griauti pertvarų. Kad vėliau nekiltų problemų, jis nusprendė paprašyti savivaldybės leidimo atlikti darbus.
Gautas Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio atsakymas pribloškė vilnietį.
Paaiškėjo, kad atestuotos specialistės išvadų nepakanka. Kad išgriautų pertvaras, kurios kai kur net nesiekia lubų, buto savininkui dar reikia parengti tvarkybos darbų projektą.
Tokio projekto vadovas turi būti atestuotas kultūros paveldo apsaugos specialistas.
„Kam reikia projekto, jei iš senų dokumentų matyti, kaip atrodė butas? Iš pradžių maniau, kad valdininkai juokauja. Bet dabar matau, kad jie kalba rimtai”, – sakė R. Liudskis.
Nepadėjo nė patvirtinimas, kad bute vienas kambarys buvo iki 1982-ųjų. 1948 metų kadastrinių matavimų duomenys liudijo tą patį – kambarys buvo vienas, jame nebuvo jokių pertvarų.
Auklėja kaip paauglį sūnų
Bet valdininkai buvo neperkalbami. Vieną po kito rašydamas raštus R. Liudskis pakraupo nuo kai kurių savivaldybės darbuotojų bendravimo stiliaus.
„Visi žmonės taip daro, taip ir jūs darysite. Nepatinka – galite daryti savavališkai, nors ir nerekomenduoju.
O išsamią informaciją aš jums suteikiau daug kartų”, – taip vilnietį auklėjo savivaldybės Kultūros vertybių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Daunoras.
Tačiau R. Liudskis nemanė pasielgti taip, kaip užsiminė D.Daunoras – tyliai išgriauti pertvaras be jokių dokumentų. Juk tokiu atveju problemų kiltų parduodant butą.
Registrų centre tebėra įrašas, kad bute – keturi kambariai.
„Sostinei” D. Daunoras sakė, kad sąžiningai atsakinėjo į visus R. Liudskio paklausimus, netgi į tuos, kuriuos gaudavo asmeniniu elektroniniu paštu.
„Tai žmogus, nemokantis išgirsti žodį „ne”. Tai žmogaus, jo bendravimo problema”, – tikino D.Daunoras.
Jis prasitarė, kad valdininkai gal būtų dar labiau užsispyrę, bet R. Liudskis pateikė atestuotos specialistės D. Bugailiškytės patalpų vertinimą.
Teko pavargti dėl adreso
R. Liudskio paklaustas, ar gali bent paremontuoti lubas, nes tinkas byra ant galvos, D.Daunoras atsakė, kad tokiam remontui taip pat reikia krūvos leidimų, o svarbiausia – projekto. Jo reikia ir perdažant bendros virtuvės lubas.
R. Liudskis, peržiūrėdamas popierius, aptiko dar vieną klaidą, dėl kurios teko nemažai pavargti. Mat net trys namo butai buvo įregistruoti vienu numeriu.
Tik po ilgo susirašinėjimo savivaldybė vilniečio butui suteikė numerį su raide B.
Tačiau remonto darbų R. Liudskis šiemet jau nebesitiki pradėti. Mat reikės ne tik savivaldybėje, bet ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniame skyriuje derinti projektus, valdininkams pirštu badyti į popierius aiškinant, kokie bus sienų ar lubų dažų atspalviai, kodai.
„Dabar aš suprantu, kodėl žmonės nesiveržia gyventi šiame name”, – atsiduso Sodų gatvės naujakurys.
Namus nuomojo viduriniam sluoksniui
Du keturių aukštų namus ties Sodų ir V. Šopeno gatvių sankirta architektas Tadeušas Rostvorovskis pasistatė 1893–1894 metais. Čia jis buvo įsigijęs didelį sklypą.
Šių namų butai buvo nuomojami miestiečiams. Tokiais namais taip pat apstatytas Gedimino prospektas ir J. Basanavičiaus gatvė.
Nuomojami namai buvo skirti viduriniam gyventojų sluoksniui. Jie išore pretendavo į respektabilumą, fasadai buvo puošnūs.
