Jungtinę Karalystę, Šveicariją ar Belgiją sunku būtų pavadinti mokesčių rojumi, bet jos atrodo saugi priebėga vis didesnei daliai turtingų prancūzų, išsikeliančių iš „mokesčių pragaro”.
Juo esą virto Prancūzija, daugiau nei prieš pusę metų valdžią joje perėmus socialistų prezidentui François Hollande’ui. Jis jau kalamas prie kryžiaus dėl daugelio neįvykdytų pažadų. O dėl to, kurį įvykdė – padidino mokesčius turtingiems prancūzams – kalamas dar labiau.
„Esu susirūpinęs dėl Prancūzijos, nes tai lieka mano šalis, ir manau, kad esame valdomi tų, kurie priima blogus sprendimus.
Mes per daug prisižadėjome, sutikome su žmonių reikalavimais, kad laimėtume rinkimus. Šiuo metu už tai mokame”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo leidėjas Alainas Lefebvre’as. Jis pardavė savo žiniasklaidos grupę „Roularta”, spjovė į mokesčiais turtingesnius prancūzus apkrauti pasišovusį F.Hollande’ą ir išvyko gyventi į Belgiją.
Nauja emigracijos banga
„Čia aš nemoku kapitalo prieaugio mokesčio (Prancūzijoje jis dabar siekia 34,5 proc. – Red.). Persikėlimas už kelių šimtų kilometrų man leido šiek tiek sutaupyti”, – šypteli ponas A.Lefebvre’as. Jis – vienas emigravusių turčių.
Kai kurie prancūzų žurnalistai pripažįsta: kalbant apie išvykėlių mastą po F.Hollande’o išrinkimo, nugara bėgioja šiurpuliukai. Tiesa, turtingųjų emigracijos iš Prancūzijos užuomazgos slypi seniau, nei buvo išrinktas F.Hollande’as.
Senieji išvykėliai prisimena, kad šis procesas prasidėjo prieš tris dešimtis metų, kada šalį valdęs socialistų prezidentas François Mitterrand’as padidino turto mokesčius.
Prancūzijos valdžioje vėl socialistai, vėl kalbama apie didesnius mokesčius turtingiesiems, o jų emigracija tapo svarbia antraščių tema. Bet gimtinę turtingi prancūzai palieka ne tik dėl F.Hollande’o užkrautų mokesčių.
Belgija traukia prancūzus
Šiomis aplinkybėmis – žvilgsnis į kaimyninę Belgiją. Karalystę, kuri patraukli turtingiems prancūzams. Paryžių nuo Briuselio skiria vos valanda ir dvidešimt minučių greituoju traukiniu arba kelios valandos greitkeliu.
Čia mažiau saulės ir meno galerijų nei Paryžiuje, bet gyventi pigiau, o ir susikalbėti prancūziškai – jokių problemų.
Pripratusiems gyventi patogiai ir čia yra iš ko rinktis. Už 2–4 mln. eurų nekilnojamojo turto medžiotojai jums yra pasirengę pasiūlyti gražų maždaug 500 kvadratinių metrų klasikinio stiliaus statinį, visiškai suremontuotą, įrengtą pagal naujausią mados žodį.
Pasitaiko klientų, kurių biudžetas siekia ir 7–10 mln. eurų, o už išskirtinę nuosavybę deramasi ir dėl daugiau.
Atrodo nepadoriai brangu? Bet būsto kainos maždaug 50 proc. mažesnės nei Prancūzijos rinkoje.
Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai prancūzų gyvena Belgijoje. Manoma, kad maždaug 200–250 tūkst., nors oficialiai įsiregistravusių yra perpus mažiau.
Bent keli tūkstančiai jų čia įsikūrė ir dėl palankesnių mokesčių, o ypač dėl to, kad neapmokestinamas turtas.
Mokesčių tremtinių tėvynė
Prancūzijos spauda juos vadina mokesčių tremtiniais. Vienas jų – A.Lefebvre’as. Belgijoje jis leidybos neapleido. Dabar jo aistra – „Juliette et Victor”, prabangus kas mėnesį leidžiamas žurnalas apie meną gyventi Belgijoje.
Žurnalo pavadinime – užuomina į Victoro Hugo, Napoleono III, ištremto į Belgiją, ir aktorės Juliette Drouet romantišką gyvenimo istoriją.
Su A.Lefebvre’u susitinkame jo erdviuose klasikinio stiliaus namuose, bohemiška dvasia dvelkiančiame Sen Žilio rajone Briuselyje. Pašnekovas sako, kad šios knygos autorius – žymus žurnalistas yra artimas jo bičiulis. Sutapimas ar užuomina?
Ar patį poną A.Lefebvre’ą, pasirinkusį emigraciją ir nusprendusį nemokėti visų mokesčių savo tėvynei (turėdamas nekilnojamojo turto Prancūzijoje dalį mokesčių jis ten sumoka), galime vadinti blogu prancūzu, nepatriotišku?
„Aš myliu Europą. Mano tėvynė – Europa. Mano prosenelis gimė Prancūzijoje, 15 km nuo Belgijos sienos. Tėvas iš Lilio, kuris irgi yra nelabai toli nuo Belgijos sienos. Taigi aš – europietis.
Tiesa, gimtoji mano kalba yra prancūzų, mano giminės šerdis yra prancūzai ir Prancūzija yra mano šalis. Daug mano protėvių mirė kovodami už Prancūziją. Manau, tai kur kas didesnis patriotizmas nei mokėti mokesčius”, – netikėtą išvadą pateikia A.Lefebvre’as.
Bosas – keiksmažodis
Leidėjo įsitikinimu, mokesčiai yra svarbi, bet ne vienintelė priežastis, kodėl prancūzai emigruoja. Kita – visuomenės požiūris į turtingą žmogų, darbdavį.
„Prancūzijoje žodis „bosas” vartojamas kaip keiksmažodis. Tai yra tarsi purvinas tipas. Yra daug šalių pasaulyje ir Belgija tarp jų, kuriose bosas yra kažkas, kas duoda darbo, yra žmonių, kurie investuoja savo jėgą ir protą, kad būtų uždirbami pinigai, ir tai darant kartu tai veikia”, – ramiai dėsto A.Lefebvre’as.
Verslininkas teigia, kad versli ir riziką prisiėmusi visuomenės dalis yra stigmatizuojama. Ypač jo tėvynėje. Pašnekovas rūškanu veidu prisimena F.Hollande’o per rinkimų kampaniją drėbtą frazę: „Nemėgstu turtuolių.”
„Tai neįvyko staiga. Taip yra nuo 1789-ųjų, Prancūzijos revoliucijos laikų. Prancūzai nukerta elitui galvas”, – atsidūsta A.Lefebvre’as.
Reikia veržtis diržus
Tądien, kai kalbėjomės su ponu A.Lefebvre’u, Paryžiuje, Nacionaliniame Susirinkime, savo kelią per įstatymų leidybos mėsmalę pradėjo kitų metų šalies biudžetas.
O su juo – ir pasiūlymai dėl mokesčių keitimo. Tarp jų – ir 75 proc. pajamų mokestis uždirbantiems daugiau nei milijoną eurų per metus, ir 45 proc. apmokestinimas pajamų, viršijančių 150 tūkst. eurų.
Ieškant, kaip užkamšyti 30 mlrd. eurų skylę, renkamasi tokį kelią: 20 mlrd. bus surinkta iš mokesčių, o 10 mlrd. eurų sutaupyta.
„Rinktis didesnius mokesčius – tai irgi reiškia rinktis taupymą, nes šie pinigai nepatenka į ekonomikos cirkuliaciją, jų trūksta, taigi tai prisideda prie diržų veržimosi”, – teigia A.Lefebvre’as.
Verslininkas neteisia naujos valdžios ir neaukština buvusios. Jo manymu, problemų visoje Europoje kyla dėl to, kad politikai neatsispiria pagundai priimti sprendimus, kurie vėliau įpratina žmones gyventi ne pagal išgales.
„Kaip geras šeimos tėvas priešinasi, kai vaikai prašo dalykų, kurių jis negali jiems duoti, taip Europos šalys turi gebėti atsakyti vaikams, kurie prašo vis daugiau žaislių, cukraus vatos ir saldainių. Šiandien už visa tai reikia susimokėti”, – dėsto A.Lefebvre’as.
F.Hollande’o tūpsnis stambiajam verslui?
Prancūzijos valdžia, regis, po truputį jau ima suprasti, kad rinkimų pažadai, įbauginę stambųjį verslą, atsirūgsta šalies ekonomikai.
Todėl F.Hollande’as ryžosi žengti socialistams neįprastą ir jo rinkimų pažadams prieštaraujantį žingsnį: jis paskelbė apie ketinimus trejus metus taikyti vietos įmonėms 20 mlrd. eurų mokesčių lengvatas.
Taip vyriausybė esą siekia palaikyti Prancūzijos korporacijų konkurencingumą. Tiesa, nuo 2014 m. sausio 1-osios pridėtinės vertės mokestis (PVM) bus padidintas nuo 19,6 proc. iki 20 proc.
Prancūzija turėtų sušvelninti darbo įstatymus, pagal kuriuos būtų paprasčiau pasamdyti ir atleisti darbuotojus, be to, dabar jau norima sumažinti darbo užmokesčio fondo mokestį siekiant paskatinti darbdavius pasamdyti daugiau darbuotojų.
Prancūzijos prezidentas F.Hollande’as, dažnai kritikuojamas dėl neryžtingumo kovojant su ekonomine krize, pasisako už laipsniškas kompanijų konkurencingumo didinimo priemones.
