Kokiais tik epitetais nevadinami prie miesto sovietiniais laikais išdalyti sodų lopinėliai: nesantuokiniai miesto vaikai, žmonių ir Dievo užmirštas užkampis. Jo gyventojai esą – beteisiai, iš miesto pabėgę žmonės, gamtinius reikalus atliekantys tualeto būdelėje su išpjauta širdelės formos skyle duryse.
Tačiau šildymo kainoms kylant į neregėtas aukštumas, gyvenimą soduose pasirinkę kauniečiai nekreipia dėmesio į tokius epitetus, trina rankomis ir pasiraitoję rankoves kapoja malkas. Sodininkais vadinami naujakuriai kas mėnesį „Kauno energijos“ neklausinėja „už ką tokie pinigai?“.
Pavyzdžiai rodo, kad, net ir pridėjus išlaidas degalams bei būtinas investicijas į autonominę šildymo sistemą, gyventi sode pigiau nei bute, kuriam tiekiama vis brangstanti centrinė šiluma.
Namuose – šilta ir jauku
Sodo namelyje apsigyvenusių kauniečių Reginos ir Gedimino Bašinskų šeima per šaltąjį metų sezoną šildymui išleidžia apie 1,4 tūkst. litų. Tiek jiems kainuoja ne tik 80-ies kvadratinių metrų namo, bet ir karšto vandens pašildymas.
Kasmet šeima perka malkų, šiek tiek anglių, pati kūrena šildymo katilą. „Na ir kas, kad gyvenantieji butuose mus vadina „pečkuriais?““ – be pykčio šypsosi šeimos galva, kas rytą užkuriantis katilą.
Šypsotis jis turi daug priežasčių, mat radiatoriais tekanti šiluma per mėnesį jo kišenę patuština vos 230 litų. Už panašaus ploto buto šildymą šalčiausią žiemos mėnesį mieste jiems tektų mokėti apie tūkstantį litų.
Ir šeima tikrai netaupo. Viešint jų namuose, siūlomų šlepečių apsiauti net mintis nekyla – šildomos grindis maloniai kutena padus, o artėjančios žiemos šalčiai neatrodo tokie baisūs. Kambaryje pakabinto termometro stulpelis pakilęs iki 22 laipsnių šilumos padalos.
„Jeigu trūksta šilumos, užmetame daugiau malkų, jeigu jos pakanka – nebekūrename“, – autonominės šildymo sistemos privalumus vardija G.Bašinskas.
„Labai norėjome gyventi nuosavame name. Pabodo gulinėti bute, atrėmus kojas į televizorių“, – prisimena R.Bašinskienė.
Išsirinko namuką – „dėžutę“
Biruliškių kaime esančioje sodininkų bendrijoje R. ir G.Bašinskai apsigyveno prieš šešerius metus.
Tai – trečias jau 14 metų vedusių kauniečių būstas. Prieš tai šeima su dviem sūnumis glaudėsi bendrabučio tipo bute Petrašiūnuose. Čia vien šildymas prieš šešerius metus per mėnesį kainuodavo daugiau nei dabar name. „Už šilumos tiekimą buvo skaičiuojama visiems bendrai. Daug gyventojų tiesiog nemokėdavo, todėl už juos nemenkas sumas tekdavo pakloti mums“, – prisimena R.Bašinskienė.
Vis brangstanti šiluma, noras turėti bent nedidelį žemės lopinėlį ir nepriklausomybę nuo pelno besivaikančių namų administratorių paskatino pasidairyti po gausybę prie Kauno prisišliejusių sodininkų bendrijų. Pirkti tuščią sklypą naujai formuojamose gyvenvietėse šeima neišdrįso – komunikacijų būtų tekę laukti ilgai, o gyventi reikėjo jau šiandien.
Apžiūrėję ne vieną sklypą ir jame esančią namo „dėžutę“, kauniečiai nutarė apsistoti sodininkų bendrijoje „Biruliškiai“. Mūriniam namukui pirkti teko imti paskolą iš banko, o jam atnaujinti pakako pinigų, gautų pardavus bendrabučio kambarį.
Šilumai reikia investicijų
Apdailininku dirbantis G.Bašinskas tyčia rinkosi sodo namą, kuris būtų neįrengtas.
„Kai pats kloji šildomas grindis ir akmens vatą ant sienų, esi tikras, kad name nedrebėsi susisukęs į antklodę“, – juokiasi vyras.
Į šildymo sistemą ir santechnikos įrangą teko investuoti apie 30 tūkst. litų. Tiek kainavo šildymo katilas, radiatoriai, vamzdžiai, pašildomos grindys pirmame namo aukšte, vonios įranga.
Norint bute sulaikyti šilumą, irgi reikia investuoti: senus langus mediniais rėmais reikia pakeisti naujais, įstatyti sandarias namo laiptinės duris, putplasčiu apšiltinti bute esančias bent kelias lauko sienas. Visa tai gali kainuoti nuo 5 iki 8 tūkst. litų. Į šią sumą neįskaičiuojamos vamzdyno atnaujinimo, radiatorių keitimo išlaidos.
Jeigu daugiabučio gyventojai sutaria iš esmės pertvarkyti namo šildymo sistemą ir, tarkim, įsirengti moderniausią šiuo metu naujovę – modulinį šildymą, investicija butui siektų 15 tūkst. litų.
Degalams išleidžia nedaug
R. ir G. Bašinskų šeimos transporto išlaidos – ne ką didesnės nei gyvenančiųjų mieste. Vos už kilometro nuo Kauno ribos esantys sodai – ne koks Dievo užmirštas užkampis. Taksistais suaugusieji šeimos nariai nedirba ir vaikų į mokyklas rytą vakarą nevežioja.
Iki artimiausios viešojo transporto stotelės – vos pusantro kilometro. Tokį atstumą pažingsniuoti augančiam vaikui – tik į naudą.
Šeima automobilio degalams per mėnesį išleidžia apie 250 litų. Automobilyje įrengta dujų sistema. Tuo tarpu gyvenantieji mieste transportui skiria nuo 200 iki 500 litų. Taigi miestiečių teiginiai esą sodininkai patiria didesnes išlaidas degalams R. ir G.Bašinskų šeimai – ne argumentas.
Stereotipai pamažu tirpsta
Gyvenant soduose prie televizoriaus gulinėti tikrai nėra kada. „Tačiau ar tai blogai? Negi nemalonu žiemą nusikasti sniegą kieme, o vasarą įjungti vejapjovę ir smagiai paskui ją pavaikštinėti?“ – klausia R.Bašinskienė.
Jos berniukai prie kompiuterio prisėda gana retai – nuo vaikystės tėvai sūnus lenkia prie darbo.
„Vyresnėlis Matas jau išmoko malkas kapoti, jaunėlis Rokas – jas sunešti į malkinę“, – džiaugiasi šeimos galva. Jis jokiais būdais nenorėtų grįžti atgal į „skruzdėlyną“ (taip vyras vadina daugiabutį).
Vyras nekreipia dėmesio į tokių skruzdėlynų gyventojus, kurie pašaipiai žiūri į šeimas, butą iškeitusias į sodą. „Teko girdėti sakant esą mes kaip kokie vargšai žiemą per sniegą klampojam, o mūsų tualetas vos ne lauke stovi. Mes gyvename tikrai geriau nei bute“, – tikino G.Bašinskas.
Vaikai sienomis nelipa
Saugumas – dar vienas svarbus veiksnys, kuris lėmė šios kauniečių šeimos pasirinkimą gyventi sode, o ne likti bute. „Bendrabutyje gyveno visokio plauko žmonių, Gediminą kartą ir užpuolę buvo. Supjaustė koją, teko net medikus kviesti“, – nemalonią patirtį prisimena daugelį metų Dainavos poliklinikoje dirbanti R.Bašinskienė.
Moteris kaskart baimindavosi, kad kas nors bloga nenutiktų jos sūnums. „Gyvendami daugiabutyje vaikai visko prisižiūri ir prisiklauso. Sienos kiauros, kieme vaikų daug, visi jie iš skirtingų šeimų, o vaikai vienas iš kito greitai visko išmoksta“, – žino dviejų sūnų mama.
Jos jaunėlis į svečius nuolat pasikviečia klasės draugų, kurie pasiausti į sodo sklypą veržte veržiasi.
Kieme mažųjų kvatoklių laukia plačios sūpynės, krepšinio lenta, dviračiai, kamuolys.
Viską patyriau savo kailiu
Kad gyvenimą bute į sodą iškeitusi šeima sako tiesą, patyriau savo kailiu. Sprendimą gyventi sode priėmėme nelengvai, prieš tai pakeitę daugiau kaip dešimtį būstų.
Apsigyvenę sode lyg nutrūkę nuo virvės jaučiasi ir du mano šeimos sūnūs. Dabar vietoj troleibusų keliamo šaižaus garso pavasario rytais girdime paukščių čiulbėjimą, vietoj automobilių išmetamųjų dujų kvapo uodžiame pušyno aromatus. Šalia namo per naktis „nerėkia“ signalizacijos, o vasarų vakarais po darbų visus rūpesčius galima nuplauti šalia tyvuliuojančiame tvenkinyje.
Už 12 kilometrų nuo Kauno įsikūrėme prieš ketverius metus. Mūrinio namo kol kas dar neapšiltinome, tačiau žiemomis drebėti nereikia. 80 kvadratinių metrų namo ir vandens pašildymas per mėnesį kainuoja apie 300 litų.
Prieš persikraustydami už miesto gyvenome Eigulių rajone. Erzino viskas: naktinis triukšmas po daugiabučio langais, kaimyno vakarėliai iki paryčių, dideli bendrieji pastato priežiūros mokesčiai ir, aišku, nemalonios šildymo kainos, nors kambariuose tebūdavo 17 laipsnių šilumos.
12 kilometrų – išties nedaug
Draugai dėl dažno kraustymosi mus čigonais jau buvo praminę, tačiau dabar savo sodo namo į jokį net puikiausiai įrengtą butą nekeistume. Malkas perkame pavasariais, kai tik nutirpsta sniegas. Per ketverius metus supratome, kad neverta pirkti nei skaldytų malkų, nei trinkų. Labiausiai apsimoka užsakyti rąstus ir juos pačiam supjauti. Šį pavasarį į kiemą atvažiavo miškavežis: už rąstus, kurių turėtų pakakti maždaug pusantro šildymo sezono, sumokėjome beveik 3 tūkst. litų.
Taip, tam reikia įdėti nemažai pastangų, netingėti pamojuoti benzininiu pjūklu ir kirviu, tačiau nuo tokio darbo tampi tik sveikesnis ir energingesnis. Šildymo katilas, radiatoriai, kiti įrenginiai kainavo apie 10 tūkst. litų. Keitėme viso dviejų aukštų būsto langus, apšiltinome stogą, įrengėme vandentiekį ir autonominę nuotekų sistemą, elektros instaliaciją. Tam prireikė dar 20 tūkst. litų investicijų.
Atstumas? Iš pradžių jis šiek tiek gąsdino, nes kasdien ryte ir vakare tenka važinėti toliau nei gyvenant mieste. Tačiau, kai iš darbų JAV grįžęs šeimos draugas išgirdo mūsų nuogąstavimus, smagiai iš to pasijuokė. Jis kasdien po 100 km į priekį ir atgal iš darbo į namus važiuodavo, todėl tie mūsų 12 kilometrų jam pasirodė pėsčiomis įveikiami.
Daugiausia sodininkų – Samyluose
Kauno rajone yra 160 sodininkų bendrijų, o jose – 25 tūkst. sklypų. Daugiausia sodininkų bendrijų yra Samylų seniūnijoje. Čia iš viso gyvena 4,8 tūkst., iš jų soduose – apie 2 tūkst. žmonių. Kasmet šis skaičius didėja. Tačiau ne visi gyventojai savo gyvenamąją vietą deklaruoja soduose, todėl tikslaus jų skaičiaus seniūnijos pateikti negali. Antroje vietoje pagal bendrijų skaičių yra Lapių seniūnija. Čia įsteigtos 38 sodininkų bendrijos, vien jose gyvenamąją vietą deklaravo 2 tūkstančiai nuo miesto šurmulio pabėgusių kauniečių. Dar tiek pat žmonių gyvena oficialiai nedeklaravę savo gyvenamosios vietos.
Trečia, sparčiausiai auganti – Domeikavos seniūnija.
Trukdo biurokratinės kliūtys
Romualdas Šeštakauskas,Lietuvos sodininkų draugijos Kauno susivienijimo „Sodai“ pirmininkas:
„Per 20 metų sodininkų bendrijose nuolat gyvenančių žmonių padaugėjo. Vienų bendrijų pusė sklypų gyvenami, kitų – mažiau. Kuo arčiau miesto, tuo daugiau gyventojų. Vien į Kauno miesto teritoriją patenka apie 50 bendrijų, kurios beveik 100 procentų apgyvendintos. Anksčiau ar vėliau visos bendrijos virs gyvenvietėmis.
Didžiausia bėda, su kuria susiduria sodininkų bendrijos, – biurokratija. Seni žemės matavimai nebetinka, kasmet vis sugalvojama nauja tvarka. Tai adresus suteikia, tai bendrijos teritorijos statusas keičiasi – vienais metais teritoriją prižiūri bendrija, kitais – jau valstybė.
Sodininkų bendrijos visais įmanomais būdais yra griaunamos, lyg toks susivienijimas būtų didelis blogis.
Yra ir gerų dalykų: buitinės atliekos pagaliau civilizuotai tvarkomos. Po ketverių metų karo dėl elektros tinklų perdavimo pergalę švenčiame mes. Elektros energijos tiekėjai norėjo gauti priemoką iš bendrijų už tai, kad mūsų perduodamas turtas yra gerokai nudėvėtas. Tačiau taip neįvyko.
Sodų keliai priklauso bendrijai, todėl patys juos turime taisyti. Manau, kad jie turėtų priklausyti savivaldybėms, tačiau šios neturi lėšų prižiūrėti. Mums siūlo patiems atlikti matavimus, įregistruoti Registrų centre ir tik tada perduoti valstybei, nors jau ir dabar šis turtas priklauso valstybei, mes jai mokame nuomą už kelius. Sodininkai tik prašo atleisti nuo nuomos mokesčio, ir mes nereikšime jokių pretenzijų.
Reikia spręsti ir vandentiekio bei valymo įrenginių problemą. Aplinkos ministerija gyventojams, statantiems individualius įrenginius, turėtų sudaryti sąlygas gauti ES paramą tokiems projektams. Sodininkų bendrijos tokios teisės dabar neturi.“
