„Kur susitinkame?” – telefonu pasiteiravusi Vilniuje gyvenančio prancūzo Thibaud Milliotte’o, išgirdau atsakymą: „Cafe de Paris”.
Sunku buvo tikėtis kitokio atsakymo, nes šioje kavinėje draugų randa visi sostinėje gyvenantys prancūzai.
„Mes kaip kinai, niekur nevaikštome po vieną”, – juokėsi 26 metų užsienietis, trumpam palikęs būrį draugų – Vilniaus aukštosiose mokyklose studijuojančių savo tautiečių.
Rugpjūčio mėnesį Vilniuje įsikūręs Th.Milliotte’as dirba vienoje Prancūzijos bendrovėje – kontroliuoja jos rengiamus projektus. Yra pasirašęs sutartį metams su galimybe ją pratęsti.
– Koks buvo pirmas įspūdis, kai atvykote į Vilnių? – pasiteiravo „Sostinė” Th.Milliotte’o.
– Atvykęs į oro uostą ieškojau taksi. Paprašiau pagalbos oro uosto darbuotojo, kuris nekalbėjo nei angliškai, nei prancūziškai, tik lietuviškai arba rusiškai. Kažkaip išsiaiškinome gestų kalba.
Tuomet pamaniau, kad dėl kalbos barjero metai čia bus labai sunkūs.
Tačiau per pirmąsias dvi savaites įsitikinau, kad Vilniuje yra daug angliškai kalbančių žmonių, ypač jaunimo.
– Ar Vilniuje yra vietų, kur galite kalbėti savo gimtąja kalba?
– Taip, „Cafe de Paris”, kurioje dažniausiai susitinkame su savo tautiečiais. Tai mūsų susitikimų vieta. Smagu, kad gyvendami užsienyje turime tokią vietą.
– Ką žinojote apie Lietuvą ir Vilnių prieš atvykdamas čia dirbti?
– Daugumai prancūzų Lietuva ir Vilnius asocijuojasi su žinomo prancūzų dainininko Bertrand’o Cantat problemomis. (Prancūzų roko žvaigždė B.Cantat ketverius metus kalėjo už tai, kad 2003 m. Vilniuje nužudė žinomą prancūzijos aktorę Marie Trintignant. – Red.)
Todėl kai savo draugams pasakiau, kad išvažiuoju dirbti į Vilnių, tai nuskambėjo lyg anekdotas.
Iš tiesų Lietuva Prancūzijoje nėra labai žinoma, nes čia gyvena labai nedaug prancūzų. Dabar įsitikinau, kad tai tikrai gera vieta gyventi. Nedaug žinau apie Lietuvos istoriją, jos niekada nesimokėme.
Tačiau lietuvių kultūra prancūzams artimesnė nei, pavyzdžiui, britų. Studijuojant Didžiojoje Britanijoje buvo daug dalykų, kurie mane iš pradžių šokiravo, o Lietuvoje galime jaustis kaip namie.
Lyginant su Paryžiumi, Vilnius turi pranašumų. Kai susirenka žmonių minia Prancūzijos didmiesčiuose, reikia labai saugoti savo daiktus, žiūrėti, kad kas nenugvelbtų rankinės. Čia daug ramiau, todėl jaučiuosi saugesnis.
– Ar sunku užsieniečiui Vilniuje?
– Ne. Nors iš pradžių man atrodė keista, kad žmonės nuolat valgo sriubą. Jūsų tradiciniai cepelinai mums taip pat neįprastas maistas.
Be abejo, pradžioje sudėtingas dalykas buvo kalba. Prieš pradėdamas dirbti turėjau eiti į banką, ministeriją, kur darbuotojai nekalbėjo angliškai. Anglų kalba negalėjau susikalbėti net banke, todėl tai, ko man reikia, tiesiog nupiešiau.
Galbūt kai kuriems užsieniečiams sunku įprasti prie vietos orų. Aš kol kas to nepajutau, nes gyvenau Alpių regione. Kai atvykau į Lietuvą, buvo apie 30 laipsnių karščio, todėl nustebau, kodėl pažįstami gąsdino, kad sušalsiu. Manau, kad iki gruodžio mėnesio nei aš, nei mano draugai iš Prancūzijos jokių nepatogumų nepatirsime, nes temperatūra panaši kaip pas mus.
O kas bus sausį ir vasarį, pažiūrėsime. Tačiau esu iš kalnų regiono, visą laiką užsiėmiau kalnų sportu, todėl prie žiemos esu įpratęs.
– Pastebėjau, kad turite daug draugų prancūzų. Ką veikiate susitikę?
– Susitikę juokaujame, kad mes lyg kinai – visur vaikštome būriu. Pastebėjau, kad vokiečiai ar britai stengiasi daugiau bendrauti su vietos gyventojais, o mes visą laiką būname kartu.
Net į susitikimus su lietuviais draugais neiname po vieną. Turime keletą lietuvių draugų, bet kompanijos branduolys – prancūzai. Manau, kad tuo skiriamės nuo kitų čia gyvenančių užsieniečių.
Švenčiame tas pačias šventes kaip ir lietuviai, tik savo gimtadieniams neskiriame tiek dėmesio.
– Prieš porą savaičių visuose Vilniaus baruose buvo švenčiama jauno božolė vyno šventė. Ar ar ji tokia pat populiari ir Prancūzijoje?
– Nežinau, kada šią šventę pradėjote švęsti jūs. Prancūzijoje ji atsirado maždaug prieš dešimt metų. Anksčiau apie ją nebuvau net girdėjęs, gal tiesiog buvau per jaunas.
Labiausiai šią šventę mėgsta studentai. Jie važiuoja į Paryžių ar į kitą didelį miestą, prisiperka nebrangaus vyno ir linksminasi.
Jauno vyno šventę švenčia daug šalių, bet keisčiausia, kai tai daroma Azijoje. Prancūzijoje per televizijos žinias matėme, kaip azijiečiai božolė vyną pila į baseiną ir jame maudosi. Tai tikrai atrodo juokinga.
– Ką paprastai veikiate laisvalaikiu?
– Net gyvendamas čia daug keliauju. Prieš tris savaites buvau Romoje. Praėjusį savaitgalį su draugais leidau laiką sodyboje. Šį žodį moku net lietuviškai. Žodis „sodyba” iš karto asocijuojasi su Rytų šalimis.
Rugsėjo mėnesį nusprendžiau išbandyti jėgas Vilniaus maratone ir įveikiau pusės maratono trasą. Man tai buvo pirmas kartas, todėl trasos pabaigoje jaučiausi negyvas. Nors rezultatas buvo neblogas. Čia paprastai bėgioju paupiu ir pasiekiu Vingio parką.
Labiausiai čia pasiilgsiu kalnų slidinėjimo, nes gyvendamas kalnuose tai dariau nuolat. Tiesa, šią pramogą išbandžiau nuvažiavęs į Druskininkų slidinėjimo areną.
– Ar mėgstate baruose žiūrėti sporto varžybas?
– Prancūzijoje populiariausias futbolas, bet nesu didelis jo gerbėjas. Internete pasižiūriu, kad „Paris Saint Germain” laimėjo, ir to man užtenka.
Tačiau kai atvažiavau į Vilnių, man buvo šokas. Tuo metu vyko olimpinės žaidynės ir visa šalis sulaikiusi kvapą stebėjo krepšinį. Įsivaizduokite, kaip baisiai turėjau jaustis, kai Lietuva žaidė su Prancūzija ir tas rungtynes prancūzai laimėjo.
Man tai priminė 1998 metų pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Prancūzijoje. Kai prancūzai kovėsi dėl čempionų titulo ir jį iškovojo, atrodė, kad visi dviem paroms nustojo kvėpuoti.
