Kai vyras Antanas Bosas pasiūlė kartu kurti viešbutį ramioje pajūrio vietoje, moteris sutiko, nors žinojo, kad į naują veiklą teks nerti visu kūnu: „Vasarą Palanga perpildyta, žiemą – labai niūri. Vieną dieną nespėji suktis, o kitą viskas aprimsta. Nepaisant to, gyvenimas prie jūros turi savo žavesio - tai ramesnis, sėslesnis, šeiminis etapas.“
- Kas jus pastūmėjo iš Vilniaus persikelti į pajūrį?
- Kadaise į Daniją persikėliau dėl vyro, į Vilnių – dėl verslo, o į Palangą – vėl dėl vyro. Antanas yra iš Klaipėdos ir jam šis kraštas be galo artimas. Faktiškai nebuvo jokių galimų kompromisų - arba jūra, arba jūra (juokiasi). Persikeldama po dešimties metų intensyvaus darbo nutariau pailsėti. Vis dar turiu dalį su broliu įkurtos bendrovės akcijų, bet išvykusi prie jūros pasitraukiau iš vykdomosios direktorės pareigų. Tiesa, verslo neapleidau. Ir toliau rūpinuosi bendrovės reikalais.
Dažnas paklausia, ar nepasiilgstu ankstesnio gyvenimo, ar nejaučiu slogulio gyvendama ramiau. Tiesą sakant, šie pokyčiai buvo tik į gera. Neturiu daug draugų, nes turiu šeimą, kuriai skiriu kone visą savo laiką. Pajūryje mes esame kartu, todėl niekas nepasikeitė - tik gyvenamoji vieta. Draugai lanko mane pajūryje, aš dažnai vykstu į Vilnių.
- Ko pajūryje ieško tie, kurie ten gyvena, ir kas aktualu tiems, kurie čia atvyksta tik atostogauti?
- Tie, kurie prie jūros atvažiuoja rečiau, stengiasi mėgautis gamta - eina į paplūdimį, vaikšto miške, visą laiką praleidžia gryname ore, nes dėl to čia ir atvažiuoja. O tie, kurie čia gyvena nuolat, įsitraukia į tradicinį gyvenimą - darbas, namai. Žinoma, aplinkui daugiau žalumos, daugiau ramybės, išmoksti ja mėgautis. Kita vertus, nors kasdienybės tempas čia lėtesnis, būtinų atlikti darbų nesumažėja. Ir Vilnius, ir Palanga turi savo rutiną.
Jei sostinėje gyvenimas verda nuolat, tai pajūris gyvesnis būna tik vasarą - rudenį ir žiemą jis aprimsta. Vasarą mėgaujuosi pajūrio šiluma, o štai prie šalčio ir vėjo man priprasti sunku - matyt, turėčiau gyventi kažkur pietuose.
Vaikams pajūryje be galo gera. Vyresnioji pati eina į mokyklą, nes ši visai šalia, kartu su draugėmis eina prie jūros, vaikšto, važinėja dviračiais. Atvirkščiai nei Vilniuje, čia daug veiklos ir viskas yra šalia - ir mokykla, ir būreliai, ir draugai, ir gamta. Juk sostinėje vaikų bendravimas kasdien pasibaigia kartu su paskutiniu mokyklos skambučiu.
- Šią vasarą tapote kartu su vyru Karklėje įkurto viešbučio ir restorano direktore. Ar negąsdino tai, kad teks stačia galva nerti į nepažįstamą veiklą?
- Tokia buvo sena Antano svajonė, todėl negalėjau nesutikti. Be to, tai yra antras mano verslas, todėl puikiai žinau jo kainą - tai nuolatinis laukimas, atsakomybė, priežiūra. Žinau, kiek pastangų tenka įdėti norint viską sukontroliuoti.
Šį žemės plotą, kuriame įkūrėme viešbutį, Antanas turėjo jau 20 metų. Tiesa, tai, kaip jis atrodė anksčiau, nė iš tolo nepanašu į dabartinį vaizdą. Viską pakeitėme savo pastangomis.
700 kvadratinių metrų ploto viešbutyje iš viso įrengėme 15 kambarių, atidarėme žvėrienos patiekalų restoraną, Antano medžioklės trofėjų muziejų. Šią kolekciją jis rinko daugiau nei 20 metų. Aplinkui - didelis elnynas. Tai labiau laisvalaikio praleidimo vieta, o ne viešbutis.
Viešbučio kūrimo procesas dar tęsiasi. Nors viešbutį atidarėme planuotu laiku, iki šiol yra iki galo neįrengtų kampų. Stebiu aplinką, neskubu, nes erdvę reikia prisijaukinti. Noriu, kad viešbučio interjeras būtų kuriamas ne paskubomis perkant daiktus, o suradus jam tinkamiausius. Vis noriu aplankyti galerijas, paieškoti viešbučiui tinkamų paveikslų, tik nerandu tam laiko.
- Ar pirmieji veiklos mėnesiai pateisino lūkesčius?
- Nuolat turime svečių - atvažiuoja šeimos su vaikais, kuriems svarbi rami aplink, gamta aplinkui, iki jūros eiti mažiau nei kilometrą. Tai poilsiui sukurta vieta. Viešbutį atidarėme vasaros pabaigoje, todėl dar sudėtinga vertinti. Kol kas galiu pasidžiaugti, kad turiu puikią komandą. Kitąmet mūsų laukia pirmoji vasara - po jos ir paaiškės, ar einame teisingu keliu.
Man tik apmaudu, kad turint tokį nuostabų pajūrio regioną ir norint plėtoti čia verslą tenka susidurti su krūva biurokratinių kliūčių. Palanga senokai galėjo pasekti Druskininkų pavyzdžiu ir iš savo privalumų išspausti viską. Druskininkuose statomas dirbtinis paplūdimys, o Palangoje nėra net padoraus baseino. Šie pavyzdžiai parodo visišką atsainumą. Tačiau užuot ieškojusi būdų keisti savo miesto įvaizdį, valdžia kovoja su tais, kurie regioną bando paversti traukos vieta.
