Vienintelis Lietuvoje laivų vėtrungių meistras Vaidotas Bliūdžius sako, kad tai paprasta - tereikia tikėti tuo, ką darai ir dirbti siekiant ne vien finansinės naudos. Savąjį pašaukimą vyras atrado į rankas paėmęs medžio gabalą ir pajutęs nuo jo sklindančią šilumą.
Vėtrungių meistras V. Bliūdžius kartu šeima gyvena gimtojoje Švėkšnoje, o visą laisvą laiką praleidžia savo dirbtuvėse. Čia restauruojami archaiški medžio reliktai, raižomi stoginių žirgeliai ir kiti kartais labai praktiški namų apyvokos reikmenys.
„Dabar esu savo kabinete, - juokiasi pašnekovas. - Be segtuvų su dokumentais turiu ir pjūklą, ir kaltą, ir peilį.“
Dar ne taip seniai apie Kuršių marių pasididžiavimą ir šio krašto etninį lobį - senųjų laivų kurėnų vėtrunges - buvo žinoma nedaug. Šį bei tą apie jas galėjo papasakoti nebent nidiškiai, kurių namus jos puošė nuo seno.
Vėjarodžių, kitaip dar vadinamų vėtrungėmis, tradicijas kartu su žmona Virginija atgaivinęs amatininkas vardija, kad šiandien jos vėjo kryptį rodo ne tik Nidoje, bet ir daugumoje kitų pajūrio arba pamario vietovių: Juodkrantėje, Mingėje, Šturmuose, Kintuose.
Vėtrungių yra ir Jurgio Baltrušaičio lietuvių etninės kultūros bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje Maskvoje. Vaidoto išdrožta vėtrungė yra iškeliavusi net į Australiją.
Vaido proseneliai ir iš motinos, ir iš tėvo giminės buvo medžio meistrai.
„Gal tai užkoduota genuose“, - juokauja pašnekovas, bet pritaria teiginiui, kad meistrystės išmokstama greičiau, jei yra iš ko jos mokytis. Kaip dirbti su medžiu, jau žino ir dailidės sūnūs Bernardas ir Hubertas - vyras kartu su atžalomis jau drožė medinius žirgus, automobilius ir kardus.
Ištkimiausia vyro amatui yra žmona. Virginija pati dažo vėtrunges, naršo archyvus ieškodama informacijos apie vėtrungių kilmę ir jų elementų reikšmę: „Vėtrungių kūrimas - tai gilus ne tik žinių, bet ir pagarbos mūsų krašto identitetui reikalaujantis procesas.“
Medį pamilo vaikystėje
„Nuo pat vaikystės stebėjau, kaip medį apdirbinėjo mano seneliai ir proseneliai. Nuo mažens mane supo autentiški, senovę menantys daiktai. Būdamas tokioje aplinkoje norom nenorom pradedi ją stebėti, domėtis. Ilgainiui medžio apdirbimas tapo mano pomėgiu, vėliau - ir verslu.
Prisimenu, prieš dešimt metų Jūrų muziejuje, kuriame aš dirbau, buvo atkuriamas Kuršių marių laivas kurėnas. Kai laivas jau buvo pastatytas, teliko jį papuošti vėtrunge. Nors iki tol ne kartą buvau dirbęs su medžiu, tai buvo pirmoji mano rankomis kurta vėtrungė.
Vėliau, tvarkant marių krantinę Nidoje, man teko prisidėti prie vėtrungių ekspozicijos po atviru dangumi kūrimo. O dabar net sunku suskaičiuoti, kiek jų esu sukūręs“, - tikina amatininkas.
XIX amžiaus viduryje Kuršių mariose žvejojantys žvėjai savo laivus turėjo papuošti vėtrungėmis. 1844 m. birželio 26 d. valdžios įsakymas skelbė, kad kiekvienos burvaltės savininkas privalo ant stiebo kelti 2-jų pėdų ilgio ir 1-os pėdos pločio vėliavą. Vėliavos spalva, jų deriniai ir nesudėtingos geometrinės formos piešiniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei (pagal vietovių ženklus).
Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad kaimo ženklas gerai matytųsi iš tolo: Kuršių nerijai - juoda ir balta spalva, rytiniam marių krantui - balta ir raudona, pietiniam - mėlyna ir geltona. Kilmę nurodė ir tam tikri vėtrungių elementai. Pavyzdžiui, šachmatų motyvas reiškė, kad žvejys kilęs iš Nidos, balta ir juoda įstrižainė - iš Kopgalio, baltas ir juodas kryžius reiškė, kad šis yra iš Juodkrantės.
Vėtrungėse vaizduojami gerai pažįstami mus supančios aplinkos elementai - pastatai, medžiai, gyvuliai, religiniai simboliai, gamtos stichijų ženklai - mėnulis, saulė, žvaigždės.
Štai vėją simbolizuoja strėlės ir plunksnos. Kadaise vėtrungių raižiniai atspindėjo dar ir jų savininko amatą, šeimos bei socialinę padėtį. Būdingos spalvos - raudona, juoda ir mėlyna.
„Džiugu, kad vėtrungėmis namai ar laivai yra puošiami iki šiol. Stebint Nidos ar Švėkšnos vėtrunges suvoki, kad istorijos ratas sukasi toliau“, - mano V. Bliūdžius.
Traukia viskam, kas sena
Pamilęs medį ir darbą su juo V. Bliūdžius šiandien žinomas ir ne tik kaip vėtrungių meistras. Vyras kartu su savo įmonės darbuotojais restauruoja senus pastatus, juos dengia skiedriniais stogais, naujam gyvenimui prikelia senovinius laivus, namų apyvokos reikmenis.
Vien iš vėtrungių, tvirtina pašnekovas, jis išgyventi negalėtų. Be to, jį domina ne tik senieji kurėnų puošybos elementai, bet ir viskas, kam, išstudijavus istorinius archyvus, galima įpūsti naujos gyvybės.
Vyras su malonumu vardija dirbinius, kuriems tąkart atidavė visas savo jėgas: „Buvo be galo įdomu kurti vėtrungių muziejų po atviru dangumi Nidoje. Puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą savo rankomis atstatinėjau kurėną. Nagrinėdamas senus brėžinius ir nuotraukas turėjau atkurti to laikmečio dvasią ir pritaikyti ją šioms dienoms. Teko vadovautis ir žiniomis, ir patirtimi, ir intuicija.
Pernai Trakuose teko garbė atkurti didžiausią Europoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų upinį prekybos laivą vytinę.
Atkurtame prekybos laive, kurio ilgis – 23, plotis – apie 6 metrai, įrengta ir bus plečiama istorinė laivybos ekspozicija, bus rengiami edukaciniai užsiėmimai vaikams.
Panašūs iššūkiai verčia nesnausti, tobulėti, ieškoti sprendimų, kaip senovės išmintį pritaikyti šiuolaikinėje kasdienybėje“, - svarsto dailidė.
Jam patinka išbandyti ir naujus laivų statybos metodus, bet kur kas įdomiau - perprasti senųjų meistrų darbo ypatumus ir juos pritaikyti šiandienos poreikiams.
Nors restauravimo darbai privalo būti atliekami itin kruopščiai ir reikalauja išmanymo, šis procesas V. Bliūdžui atrodo įdomiausias ir kūrybingiausias: „Rudenį baigiau restauruoti prie Palangos esantį vėjo malūną. Tokio objekto ėmiausi pirmą kartą.“
Etnografinėse Nidos kapinėse, pasakoja dailidė, iki šiol išlikę originalių formų medinių antkapinių paminklų – krikštų, kurie būdingi būtent Kuršių nerijai.
Krikštai moterims buvo drožiami iš moteriškos giminės medžio (liepos, drebulės, eglės) lentos, o vyrams iš vyriškos - ąžuolo, uosio, beržo.
Skyrėsi ir drožinių ornamentų bei marginimo dažais spalvos. Gavęs pasiūlymą juos restauruoti arba pagal senas nuotraukas pagaminti naujus, V. Bliūdžius su malonumu ėmėsi darbo: „Kiekvienas krikštas turi savo prasmę ir simboliką, todėl kiekvienas naujas darbas yra unikalus.“
Medžio nekeistų į nieką
Švėkšniškis tikina už įkvėpimą esantis dėkingas ir savo gimtajam kraštui - Pamario regione įsikūręs vyras vėtrungėmis papuošė kone visas aplinkui esančias gyvenvietes.
Duoklę jis atiduoda ir jūrai - visai neseniai Juodkrantėje vyras restauravo autentišką žvejų namą. O štai save meistras vadina batsiuviu be batų - vėtrungės jo namų kieme nėra, bet šią jis tikisi iškelti iki pavasario.
Autentišką mūsų krašto aplinką bandantis išsaugoti švėkšniškis apgailestauja dėl tautiečių požiūrių į naujoves - vos tik šios pasirodo, jomis bandoma pakeisti senai tarnaujantį ir patikimą daiktą. Pavyzdžiui, langus.
„Kuo plastikiniai langai pranašesni už medinius? Niekuo. Tereikia juos tinkamai prižiūrėti. Be to, skaudu žiūrėti, kaip mediniai namai yra apkalami plastikinėmis lentelėmis. Medis - mūsų krašto identiteto simbolis, todėl privalome išmokti saugoti tai, ką turime“, - ragina pašnekovas.
