Nuo rąstinio senovinio pastato, kuklaus vienaaukščio medžio ar mūro namuko iki erdvios buvusios tarpukario advokatų rezidencijos. Toks įvairus dabar tarpukario laikų namų pasirinkimas Kauno centre.
Tačiau dauguma milijoninės vertės namų nesulaukia investuotojų jau keletą metų, nepaisant per tą laiką nuolat mažėjančios kainos.
Kai kurie savininkai, neskubantys sumažinti turto kainos, pirkėjų dairosi užsienyje. Jų vertinimu, ištuštėjęs miesto centras – ir ekonomiškai neatsigavusio miesto ženklas.
Tuo tarpu architektai įspėja, kad pavieniai pastatai be gyvybės ženklų liudija gilesnę problemą: jau merdi ištisos gatvės, nes Kaunas nepritraukia investicijų.
Pastatų kainos tebemažėja
Ne vienas šiuo metu parduodamas tarpukario laikų pastatas gerai žinomas miestiečiams. Štai Totorių gatvėje akį traukia nestandartinis dailus 3 aukštų 1926-ųjų statybos namas.
Tarpukariu čia buvo advokato A. Tumėno žmonai J. Tumėnienei priklausę nuomojami butai, sovietmečiu veikė Geležinkelininkų ligoninė, vėliau – klinika „Sana vita“.
Dabar per 1 tūkst. kvadratinių metrų ploto ankstyvojo modernizmo stiliaus mūrinis pastatas stovi tuščias ir jau ilgokai laukia investuotojo. Vienos nekilnojamojo turto agentūros duomenimis, už jį prašoma apie 1,6 mln. litų, kitos – 1,45 mln. litų.
Visai netoliese – kitas, kaip tik baigiamas atnaujinti triaukštis – tarsi gyva iliustracija, kaip būtų galima naujam gyvenimui prikelti Kauno savasčiai svarbios architektūros pastatą.
Nekilnojamojo turto agentūros vadovo Viginto Leonavičiaus vertinimu, sunkiai tikėtina, kad Totorių gatvėje investuotojo laukiančiame pastate vėl įsikurtų kokia gydymo įstaiga, nors sąlygų tam pritaikyti sklypą ir pastatą esama.
Reprezentacinės išvaizdos namas labiau tiktų prestižiniams butams ar nedideliam viešbučiui, tačiau šiuo metu, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, ypač iki krizės, tokio turto pirkėjų – gerokai mažiau, o ir šie neretai atsisako savo planų.
Investuotojų planai įšalę
Nors prekyba butais miesto centre – gana gyva, nemažai dviejų trijų aukštų namų pirkėjų lūkuriuoja jau keletą metų, nepaisant per tą laiką kone trečdaliu sumažėjusios kainos.
„Tarpukario namai – ypatingas pirkinys. Norint juos pertvarkyti, įrengti, tenka investuoti daugybę pinigų.
Prieš keletą metų ne viename iš jų ketinta įrengti apartamentus ar atskirus butus, kuriuos būtų galima nuomoti ar atskirai parduoti. Bankams sugriežtinus skolinimo sąlygas, šie planai apmirė. Kitaip nei Vilniuje, tokio turto paklausa Kaune – smarkiai sumenkusi, ir nežinoma, kada atsigaus“, – sakė pašnekovas.
Paklausą lemia ne vien bankai
Tuo tarpu per 665 kvadratinių metrų 3 aukštų namą su mansarda K. Donelaičio gatvėje parduodančios agentūros atstovas Mindaugas įsitikinęs, jog šitokio turto paklausai griežtesnė bankų kreditavimo politika lemiamos įtakos neturi.
„Kas perka – nusiperka ir šiuo metu. Tiesiog Kaune mažiau investicijų, mažiau suinteresuotų tokiu turtu žmonių. Visa kita lemia patraukli kaina ir pastatas, nesukeliantis pirkėjui papildomų rūpesčių. Tuo tarpu neišspręsti žemės klausimai arba jos stoka, centralizuotas šildymas investuotoją gali ir atbaidyti“, – pastebėjo pašnekovas.
Pastatas K. Donelaičio gatvėje dabar kainuoja apie 15 proc. pigiau ir šiuo metu įvertintas 1,3 mln. litų. Statinys įrašytas į nekilnojamojo turto vertybių registrą, pažymėtas memorialinėmis lentomis Stasiui Matjošaičiui ir Baliui Dvarionui.
Apie 500 kvadratinių metrų namas, kuriame tiktų įrengti butus, medicinos įstaigą, šiuo metu taip pat stovi tuščias. Atstovo pastebėjimu, dažniausiai panašūs objektai Kauno centre įsigyjami, atnaujinami ir parduodami, o pastaruoju metu dažniau – išnuomojami.
Nedideli viešbučiai, svečių namai, trumpalaikė nuoma užtikrina stabilias pajamas: juk užsienio svečiai, turistai, verslininkai, kviestiniai aukštųjų mokyklų dėstytojai dažniausiai pageidauja apsistoti centre.
Istorinio namo neįperka?
„Vilnius ir Kaunas šiuo požiūriu – lyg skirtingos planetos. Vilniuje 200 kvadratinių metrų namą Valakampiuose per porą mėnesių nesunkiai parduosi net už didesnę kainą nei Kaune – įspūdingą 700 kvadratinių metrų ploto namą išskirtinėje vietoje“, – pastebėjo advokatas Vytenis Dziegoraitis.
Jis atstovauja Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančiam buvusios daktaro Antano Gylio ligoninės (vėliau – VRM medicinos centro) V.Putvinskio gatvėje savininkui. Priešais M.K.Čiurlionio galeriją esantis tarpukario dvasia alsuojantis 1932 metais statytas namas nuolat susilaukia dėmesio.
Geros būklės pastatų – keturaukščio su mansarda ir vienaaukščio – kompleksas su vidiniu kiemu, viduje tebeveikiantis prieškarinis šveicariškas „Schindler“ liftas, pro viršutinių aukštų langus atsiveriantis vaizdas į Karo muziejaus pusę – dideli privalumai kokiam medicinos centrui, viešbučiui ar administraciniam pastatui.
Tačiau potencialių investuotojų galimybės ir pasiūlymai atstovą nuvylė. Bemaž 1,8 mln. litų už išskirtinį turtą siūlyta sumokėti dalimis per pusmetį ar metus.
Pardavinėja ir apsišaukėliai
„Per pastaruosius metus sulaukiau gal 10 pasiūlymų, tarp jų – ir iš žinomų Kauno žmonių, milijonierių. Dauguma norėjo įsirengti butus, vienas kitas – viešbutį.
Tačiau nė vienas kaunietis neturėjo visos pageidaujamos sumos išsyk ir netgi negalėjo jos gauti per banką. Jei bankai neteikia paskolų, vadinasi, miestas vis dar ekonomiškai „pridusęs“, – konstatavo atstovas. V. Dziegoraitis susidūrė ir su netikėta problema: išskirtinį turtą Kaune be jo žinios pardavinėjo dar kažkas kitas.
„Vilniuje to nebūtų galima padaryti, nes pats ten dirbu. Vienintelis turiu įgaliojimą atstovauti savininkui, tačiau susilaukiau pasiūlymo – kas bus, jei aš surasiu šiam namui pirkėją?“ – apsišaukėlio įžūlumu stebėjosi pašnekovas.
O kol pastatas neparduotas, jo savininkas ir atstovas turi vienintelį rūpestį – kasmet rašo prašymus centralizuoto šildymo tiekėjams, kad neįjungtų šildymo tuščiame pastate.
Tačiau kasmet šiluma įjungiama, ir kiekvienas sezonas kainuoja apie 10 tūkst. litų.
Kaune daugėja apleistų pastatų
Audrys Karalius, architektas:
„Kauno ambicijos ir tikrovė nebesutampa. Emocijomis grįstas mitas apie brangius ir amžinai vertingus miesto objektus susiduria su rūsčia tikrove – rinkos kainomis ir jos poreikiais: neapsimoka – vadinasi, neverta. Baltijos šalių sostinėse veržlūs verslo procesai skatina investuoti į pastatus dėl turistinės vertės ar prestižo, o Kaune daugėja apleistų arba skurdžiai, minimaliu socialiniu lygmeniu atnaujinamų pastatų.
O tai – ryškus provincijos požymis ir simptomai rimtos ligos, kurią gydyti vien pagėdinimais verslui nevalia. Kodėl kauniečiai investuoja, tarkime, į Druskininkų, o ne į Kauno nekilnojamąjį turtą? Kodėl Kaunas toks nepatrauklus investicijoms iš kitur? Tai – jau ne tik rinkos dalykai. Rinka yra valdomas procesas, bet jei miestas beveik nieko nedaro, kad pritrauktų investicijas, jų ir nėra.“
