Statistinis lietuvis per dvejus metus vis dar išgeria vonią alaus. Dar baisiau yra tai, kad pusė tos vonios – žemiausios kokybės gėralas iš plastikinio butelio. Gal blaivybės šaukliai gali triumfuoti – skurdas, nedarbas ir emigracija mažina alaus vartojimą? Gali, jei nemąsto – juk mažėja tik kokybiško alaus vartojimas, o savo meile „bambaliams“ mes vis dar Rusijoje.
Galima tuo džiaugtis, galima piktintis, tačiau statistika negailestinga – alus pasaulyje yra trečias dažniausiai geriamas skystis po vandens ir arbatos. Ir nors augančiu pardavimu šiuo metu džiaugiasi tik Azijos gamintojai, Lietuvos aludariai lyg ir neturėtų ko verkti – statistiniam lietuviui per metus išgeriant 101 litrą alaus (beje, vonia dažniausiai talpina 175-225 l vandens), užimame 6 vietą Europoje. Pirmauja, aišku, čekai, per metus išgeriantys po 150 litrų.
Tik, štai, iš šalies emigravus pusei milijono darbingų žmonių, kritus atlyginimams, aludariai irgi mažina kainas – litras alaus nuo 2008 metų vidutiniškai atpigo beveik puse lito. O kylant žaliavų bei energijos kainoms, pelno kritimo taupančios energiją lemputės sandėliuose kompensuoti nebegali. Štai čia į pagalbą ir ateina jo didenybė „bambalis“.
Lenkija – jau Vakarai, Lietuva - dar Rusija
Gal ir skamba keistai, tačiau pačios „Blindos“ alaus „bambalius“ gaminančios bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ vadovai džiugiai vertina Lietuvos Seimo priimtą įstatymą, pagal kurį nuo kitų metų bus draudžiama prekiauti alumi didesniuose nei litro talpos plastiko buteliuose.
„Šiais metais pardavimas vėl šiek tiek krito, o dėl tokio sprendimo kitais metais rinka tikrai susitrauks, tad tai neatrodo labai paranku. Tačiau kokybė kils.
Mes, nors kai kam tai ir skamba keistai, esame socialiai atsakingi. Mūsų nedžiugina alaus šventės, besibaigiančios girtų žmonių muštynėmis, ar „bambalį“ apsikabinusio girtuoklio vaizdas. Esame už kultūringą kokybiško alaus ragavimą, todėl pritariame šiam sprendimui“, – sakė R. Viršilas.
Tiesa, smulkūs alaus gamintojai jau raunasi plaukus, o ir Europos Komisija šį Lietuvos sprendimą kritikuoja, tačiau toliau iš visų jėgų laikydamiesi už „bambalio“ galime taip ir neišsiveržti į Europą. Statistika liūdna – Vakarų alaus gamintojų akyse nebent patyčių verta pigi plastmasinė tara Lietuvoje tokia pat populiari, kaip Rusijoje.
Nusispjauti, kad joje alus dešimtkart greičiau negu stikliniuose buteliuose praranda savo savybes, genda, oksiduojasi – svarbu, kad pigu.
Nuo pat 2008 m. plastikinėje taroje parduodamo alaus dalis Lietuvos rinkoje stabiliai auga – tuomet siekusi 44 proc., šiuo metu ji sudaro 50,7 procento. Jei žvelgsime į kaimynus Rytuose, viskas gana panašu – Latvijoje plastmasės dar daugiau (50,8 proc.), Rusijoje – irgi kiek daugiau (52,1 proc.), tik estai vis dar labiau mėgsta skardines (32,8 proc.).
Vis dėlto pašiepti lenkus ir dairytis į Vakarus taip mėgstantiems lietuviams liūdnai tenka pripažinti – šiuo metu esame labiausiai į Vakarus nutolęs alaus iš plastmasinių butelių mėgėjų kraštas. Jau Lenkijoje tokioje taroje parduodama tik 1,7 proc. alaus. Tiesa, aukščiausios kokybės alaus Lietuvoje nuperkama praktiškai tiek pat, kiek Lenkijoje (įvertinus gyventojų skaičių), užtat vidutinio lygio segmentas gerokai nusileidžia pigiam birzgalui.
Eksporto liūdesys ir importo tragedija
Paklaustas, kaip žiūri į tai, kad Vilniaus baruose auga vis nauji žinomų užsienio alaus rūšių čiaupai, o tradicinis „Švyturys“ išstumiamas į užmarštį, kompanijos generalinis direktorius to nesureikšmino.
Tiesa, kaltinimus prastėjančia alaus kokybe griežtai paneigė – jo įsitikinimu, lietuviškas alus Lietuvoje yra kokybiškiausias iš parduodamų, o skonį gadina nebent neteisingai su juo besielgiantys prekeiviai.
„Gero importo mes nebijome. Atvirkščiai, tokią konkurenciją skatiname ir patys esame vieni didžiausių importuotojų. Žmonių skonis kinta bangomis – galbūt dabar vienas pabodo, įdomesnis kitas, vėliau viskas apsivers.
Didesnė bėda - prasto alaus importas. Kažkodėl tokia jau keista Europos Sąjungos politika – eksportuojamas į trečiąsias šalis mūsų alus apmokestinamas didžiuliais muitais, o importui beveik jokių muitų nėra. Todėl, pavyzdžiui, Kaliningrade „Švyturys“ yra pats populiariausias importinis alus, tačiau dėl kainos sudaro labai mažą procentą. O Lietuvoje gausu Baltarusijoje ar Rusijoje verdamo pigiausio birzgalo „bambaliuose“, kuris dar ir pavadinamas „lietuviškai“, piktinosi R. Viršilas.
Jei ką stebina teiginys, kad emigrantai kalti dėl krentančio pardavimo (emigravęs – ne miręs, lietuvišką produktą ir užsienyje susiras), yra atsakymas ir jiems. Pasirodo, pakankamai eksportuoti užsienio lietuvių mėgiamo lietuviško alaus nepavyksta dėl to, kad jis, sunku patikėti, per geras.
„Didžiosios dalies užsienietiško Lietuvoje geriamo alaus galiojimo laikas – ilgesnis negu metai. Mūsų alus visuomet šviežias, galiojimo laikas kur kas trumpesnis, todėl didieji užsienio prekybos centrai sunkiai jį įsileidžia – jiems reikia ilgai negendančių produktų“, - sakė R. Viršilas.
Būtent dėl šviežumo, gamintojų teigimu, lietuviškas alus Lietuvoje yra geriausias. O tie, kurie skundžiasi prastu skoniu, priežasčių ieško ne ten.
Labai dažnai alų pilstantys barai pažeidžia alaus laikymo taisykles – pilsto pasenusį alų, statines laiko per šiltai, arti kepimo krosnių, palieka nenupiltą alų čiaupuose ir jis prarūgsta. Dėl to jau šiais metais buvo įkurta speciali kontrolės grupė, kuri važinėjo po barus ir tyrė jų parduodamo gėrimo kokybę.
Kol kas tas darbas buvo rekomendacinio pobūdžio, tačiau jei reikalai negerės, nuo kitų metų bus imamasi griežtesnių priemonių. Kokių, dar nesakė – žadėjo apie tai pakalbėti kitą kartą.
