Ta pati jachta 1989 metų gegužės 13-ąją kartu su palydovėmis „Lietuva“ ir „Audra“ išplaukė į pirmą Lietuvos buriuotojų žygį per Atlanto vandenyną į Ameriką.
Kuršių marias ir Baltijos jūros vandenis skrodžiančios „Dailės“ kapitonas, nidiškis Zigfridas Kairys, prieš daugiau nei 40 metų pradėjęs buriuoti, aistrą vandeniui pavertė savo kasdienybe - vasarą jis plukdo pajūrio svečius, o rudenį ir žiemą išeina užtarnautų atostogų ir mėgaujasi dar vienu gyvenimo pamaryje malonumu - žvejyba.
„Be vandens man negerai, - sako kapitonas, žvejys ir verslininkas. Jis tikina, kad gyvenimo pajūryje nekeistų į nieką. - Kai išplaukiu jachta, iškart pajuntu vidinę ramybę. Išplaukiu ir viską pamirštu. Liekame dviese - gamta ir aš.“
Nidoje gimęs Z. Kairys iš pradžių mokėsi autošaltkalvio specialybės, vėliau tapo vairuotoju ir juo dirbo 15 metų.
1969 metais jis pamėgino buriuoti, vėliau tapo daugkartiniu Sovietų Sąjungos burlenčių sporto čempionu.
Buriavimą, kaip juokauja pašnekovas, pakeitė „kapitonavimas“: „Visą gyvenimą gyvenau prie jūros ir iš jūros. Į jūrą plaukiu ir į žvejybą einu kaip į šventę. Gyvenau, gyvenu ir gyvensiu tik Nidoje.“
Aborigenų lemtis
Kažkada, apgailestauja jachtos kapitonas, ši Lietuvos pajūrio perlu vadinama vieta buvo kitokia - izoliuota, nerašytų, tik vietiniams žinomų taisyklių apipinta vieta: „Ir tuomet, ir dabar jaučiamės it būtume kokie aborigenai. Mažai kas supranta, kad Nida - lyg atskira respublika su savo taisyklėmis ir kasdienybe. Nidoje atvykėliui iš kitur išgyventi nėra lengva, mat gyvenimas čia specifinis ir ne kiekvienam jis gali patikti. Vienas vaizdelis čia vasarą, o visai kitoks žiemą.“
Tiesa, pašnekovo akimis Nida žiemą nėra niūri ar tuščia. Atvirkščiai - pasibaigęs sezonas verčia ieškoti veiklos alternatyvų.
„Tai yra elementarus pasirinkimas - gali miegoti arba gali kažką veikti. Aš einu žvejoti, kartu pasikviečiu anūkus ir mokau juos poledinės žūklės, plaukiu į jūrą, jei oro sąlygos yra palankios. Bambėti tikrai nėra ko“, - šypteli nidiškis.
Bevardindamas skaniausius mariose ir jūroje pagaunamus laimikius patyręs žvejys pasigiria, kad neseniai ant jo kabliuko užkibo 22 kilogramus sverianti lašiša. Tik šią teko parduoti: „Kur gi tokią nukiši?“
Mažiau draugiškumo
Pašnekovo teigimu, Nida pasikeitė kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu. Vienoks gyvenimas čia virė prie sovietų, kitoks - nepriklausomoje Lietuvoje. Tiesa, pokyčių jis nesiryžta vadinti teigiamais - draugiškumo ir paprastumo čia mažiau.
„Atsirado ir konkurencija, ir varžybos dėl turto, ir noras nugvelbti geresnį kąsnį. Visiems atrodė, kad Nidoje sukasi pinigai. Įsigyja žmogus butą ir tikisi pralobti. Tik gaila, kad jis nepaskaičiuoja, kad butą teks išlaikyti, juo rūpintis. Neužteks vien jį išnuomoti ir pamiršti. Jei nori, kad turtas tau tarnautų, privalai juo rūpintis“, - mano pašnekovas.
Pačiam Z. Kairiui kadaise turėtą namą Nidos centre po politinių perversmų teko iškeisti į butą: „Gaila, kad neturime savo kiemo. Kita vertus, iki jūros vis dar keli žingsniai.“
Jūra išduos, ar žmogus geras
Gyvenimas prie jūros, neabejoja nidiškis, žmogui palieka šį tą daugiau nei praeitį – jis suformuoja kitokį mąstymo būdą, dvasines vertybes, meilę gamtai ir kitam žmogui.
Sovietiniais laikais, prisimena jis, buvo sunku išeiti į jūrą. Žiemą tekdavo paduoti dokumentus, o pavasarį vis dar nebuvo neaišku, ar tave iš viso išleis į jūrą.
Lengviau buvo patekti į Sovietų Sąjungos vandenis, o apie ištrūkimą į užsienį galima buvo tik pasvajoti: „Pirmą kartą plaukiau į Brėmeną. Tai buvo 1998 metais. Dabar šis procesas kur kas paprastesnis. Plaukiojau ir Pietų Amerikoje, ir prie Antarktidos krantų.“
Tik štai jūroje, juokauja Z. Kairys, būtina mokėti meluoti. Tik tas melas kitam neturėtų kenkti. Nebent prajuokinti.
„Mano tėvas buvo puikus meteorologas - mėgo ir mokėjo meluoti - ir apie orą, ir apie bangas, ir apie gyvenimą. Šį bruožą, matyt, paveldėjau iš jo“, - juokiasi kapitonas.
Į krantą - be vairo
Z. Kairiui jūra niekada nekėlė abejonių - kapitonas ja pasitiki ir mano, kad jūra gali nuskriausti tik tuos, kurie jos bijo. Štai prieš kurį laiką į krantą jūreiviui teko grįžti be vairo.
„Vairas nulūžo likus 60 jūrmylių iki Klaipėdos, per štormą. Vien bangos - 10-ies metrų aukščio. Teko grįžti su inkaru, o į uostą laivą įtraukė. Po mėnesio jūra vairą išmetė tarp Klaipėdos ir Juodkrantės.
Parsinešiau namo ir įtaisiau atgal į vietą. - juokiasi Z. Kairys. - Bet ir tokios situacijos manęs nesustabdys, nes geriausiai jaučiuosi būdamas jūroje. Su ja reikia draugauti.
Plaukiant į jūrą reikia pasiruošti taip, lyg keliautum į Antarktidą. Naivu iš jūros tikėtis pagalbos, nes pats žmogus turi viskam pasiruošti. Kita vertus, po kiekvieno patirto streso namo grįžti švaresnis.“
Kur jei ne jūroje greičiau suprasi, ar žmogus yra blogas, ar geras. Blogas žmogus jūroje, mano jis, neišbus ilgiau nei tris dienas.
„Netrukus išryškės visos jo ydos“, - jūros teisumu neabejoja Z. Kairys ir pasidžiaugia, kad neseniai „buriuotojo egzaminą“ išlaikė ir vienas jo sūnų.
