Geriausias darbdavys naujus darbuotojus pasitinka žodžiais: „Sveiki atvykę į pragarą!“

Įžengus į „Lietuvos draudimo“ būstinę Vilniuje apninka abejonės – ar tokiame šaltame ir grėsmingame pastate įmanoma sukurti darbuotojų geidžiamą darbovietę?

„Iš pirmo žvilgsnio taip – jei nebūtų gaisrų, avarijų, mirčių, mes neturėtume ką daryti. Bet iš kitos pusės mūsų profesija yra beprotiškai humaniška“,- tikino pašnekovas.<br>D. Umbrasas
„Iš pirmo žvilgsnio taip – jei nebūtų gaisrų, avarijų, mirčių, mes neturėtume ką daryti. Bet iš kitos pusės mūsų profesija yra beprotiškai humaniška“,- tikino pašnekovas.<br>D. Umbrasas
Daugiau nuotraukų (1)

Aurimas Abišala

Dec 7, 2012, 5:00 PM, atnaujinta Mar 14, 2018, 7:22 PM

Manęs neįtikina tai, kad lapkričio mėnesį šiai įmonei kartu su penkiomis kitomis Lietuvos bendrovėmis tarptautiniai konsultantai „Aon Hewitt“ suteikė „geriausio darbdavio“ titulą.  

Jaukumo neprideda ir didelis „Lietuvos draudimo“ vadovo Kęstučio Šerpyčio kabinetas su atvertu langu, pro kurį vidun skverbiasi šaltis ir gatvės garsai.

Nuomonę pakeičiu tik tada, kai pastebiu, kad savo pavaldinius pašnekovas vengia vadinti „darbuotojais“. Mieliau renkasi žodį „žmonės“.

Jau dvidešimt metų „Lietuvos draudimui“ vadovaujantis vyras pripažino, kad ankstesni „geriausio darbdavio“ apdovanojimai jam buvo beverčiai.

„Aš tikiu tik šiuo apdovanojimu“, - rankose pasverdamas ant stalo stovėjusią statulėlę pripažino K. Šerpytis.

- O kuo neįtiko ankstesni apdovanojimai? - paklausė lrytas.lt.

- Ten būdavo kažkokios komisijos, apie kurias aš nieko nežinau, neaišku, ką jos išrenka... Arba organizuojami geriausio darbdavio rinkimai, kuriuose visa Lietuva gali balsuoti. Tai kas čia per balsavimas? Pavyzdžiui, jūs žinote, gera čia dirbti, ar ne? Bet gero draugo paprašytas galite balsuoti ir už „Lietuvos draudimą“.

O atliekant šio konkurso tyrimą buvo apklausti čia dirbantys žmonės. Jie žino geriausiai ir jie pasako, kaip jie jaučiasi.

Svarbiausia šiame konkurse ne laimėti pirmą, antrą ar trečią vietą. Mes ėjome tam, kad pasitikrintume pulsą. Jei tas tyrimas parodo, kad perlipi tam tikrą ribą, tuomet tampi geriausiu darbdaviu. Bet kyla klausimas – o kam reikia būti geriausiu darbdaviu?

Esmė tokia, kad yra paskaičiuota: jei perlipi tą „raudoną liniją“, apie 15 proc. išauga tavo įmonės produktyvumas.

Detaliai peržiūrėjome tą vertinimą – yra stipresnių vietų, yra silpnesnių.

- Kokios tos silpnesnės vietos?

- Darbuotojai sako, kad per maži atlyginimai. Bet aš to nepriimu - mūsų įmonėje yra aiški strategija, stengiamės, kad mūsų atlyginimai būtų tarp didžiausių savo srityje.

- Draudiko darbas – netiesioginis pelnymasis iš žmogaus nelaimės. Kaip pateisinate savo darbą?

- Iš pirmo žvilgsnio, taip – jei nebūtų gaisrų, avarijų, mirčių, mes neturėtume ką daryti. Niekas neskuba bėgti daryti tų draudimo įmokų, kol kažkas neišgąsdina. 

Kita vertus, mūsų profesija yra beprotiškai humaniška. 

Kartą Zarasuose atidarėme naujas patalpas. Juostelė perkirpta, šampaniukas geriamas, protingos galvos kažką postringauja, klebonas patalpas šventina – žodžiu, procedūra kaip reikiant. 

Ir atėjo pakalbėti mūsų klientė. Ūkininkė, kuri su ašaromis akyse dėkojo to skyriaus direktoriui. Ji išgyveno labai didelį gaisrą, patyrė kelis šimtus tūkstančių litų nuostolių. 

Tada supratau, kad aš padedu žmonėms. Nori ar nenori, nelaimių įvyksta, o tai ūkininkei mes padėjome atsigauti. 

- Kalbant apie ūkininkus - ar yra prasmė jiems draustis ir mokėti pinigus, kai valstybė paremia stichinių nelaimių atveju?

- Reikia atskirti du dalykus – pasėlius labai retai kas draudžia, o jei apdraudžia, tuomet prisidaro nuostolių. Todėl dažniausiai tokius dalykus padeda apdrausti valstybė. 

Kai eina kalba apie kitas natūralias nelaimes – vėjas stogą nuplėšia, traktorių apverčia ar pan., tuomet valdžios žmonės, atvykę į tą kaimą,  norėdami susirinkti taškų prieš rinkimus sako: „Atlyginsim! Ar draustas, ar nedraustas – atlyginsim!“ 

Kai iš labai aukštų žmonių lūpų sklinda tokie pažadai, tuomet kyla klausimas - kam draustis? 

Tai yra žmonių gadinimas.

- Draudimas nėra pirmo būtinumo prekė. Kaip sekėsi krizės metais? Ar teko atleisti žmonių?

- Teko. Tai buvo labai sunki krizė. Apyvarta krito per 30 procentų. Pusantrų metų visi „Lietuvos draudimo“ žmonės privalėjo turėti dvi neapmokamas atostogų dienas, atleidome apie 15 proc. darbuotojų. 

Didžiausias grožis buvo, kad žmonių įsitraukimas į įmonės veiklą per tą laikotarpį padidėjo, o ne sumažėjo. Komunikacija yra svarbu. Man patinka „Omnitel“ šūkis „Žmonės kalba“. 

- Kaip jūs su jais kalbate?

- Kiekvienus metus pradedu važiuodamas per skyrius ir visiems agentams ir agentukams kaldamas, kokia yra „Lietuvos draudimo“ kryptis, kokia įmonės strategija. 

Labai didelį dėmesį skiriame tam, kad žinotume tikslus. Bet kurį darbuotoją gali koridoriuje pasigauti ir jis pasakys, koks yra „Lietuvos draudimo“ tikslas. 

Mano supratimu, tai labai svarbu. Tai reikalinga tam, kad jis imtųsi iniciatyvos. 

Yra toks gražus lietuviškas žodis empowerment (juokiasi). Įgalinimas. Man patinka jo skambesys. Tai reiškia, kad žmonėms yra suteikiama laisvė spręsti patiems ir nebėgioti pas viršininkus dėl kiekvieno nieko.

- Kaip čia motyvuojami darbuotojai?

- Atėjęs į organizaciją žmogus turi jaustis gerai. Aš kiekvieną žmogų pasitinku žodžiais „sveiki atvykę į pragarą!“.

Lietuvos draudimas“ yra pragaras žmonėms, kurie yra neiniciatyvūs, neveiklūs, nedegantys. Mes juos išgaudome ir vėliau tiesiai šviesiai išmetame. Čia vieta tik tiems, kurie į gyvenimą kabinasi ragais ir nagais.

Kiekvienas „Lietuvos draudimo“ žmogutis – pradedant manimi, baigiant konsultantu – yra vertinamas savo tiesioginio vadovo pagal du rodiklius. Yra įvertinama, kaip tu atlieki darbus ir kokia yra tavo motyvacija, pasirengimas kilti karjeros laiptais.

Jei kilti karjeros laiptais motyvuotas žmogus dar ir puikiai atlieka savo darbus, tuomet privalome jam surasti aukštesnę poziciją per dvejus metus.

Būna ir tokių, kurie dirba gerai, bet save realizuoja savo pozicijoje. Pavyzdžiui, aš esu toks. Aš nenoriu kilti dar karjeros laiptais ir vykti dirbti kažkur į Londoną, man gerai ir čia.

- O ar nebūna taip, kad vadovas tyčia prastai įvertina pavaldinius, kad jie jo nepakeistų kildami karjeros laiptais?

- Buvo ir tokių nutikimų, kai aš mačiau arba įtariau tokius atvejus. Ir kai ateidavo laikas pakelti pareigose tą žmogų, aš jo paklausdavau, ką jis paruošė vietoje savęs? Ką užsiaugino? Nieko.

Negalima palikti tuščios vietos, nes paaukštinimas nuplaukia. Tuomet visi pradėjo suprasti, kad jei neturi sau įpėdinio, tai yra didelis stabdys tau pačiam daryti karjerą.

- Spėju, kad pats esate apsidraudęs. Ar gavote kokias ypatingas sąlygas?

- (Juokiasi). Iš tiesų taip. Visi mūsų darbuotojai yra apdrausti su nuolaida, čia viena iš darbuotojams suteikiamų privilegijų.

- Niekada negalvojote apie savo verslą?

- Draudimo įmonę sukurti sunku. Čia ne koks žvakių fabrikėlis. Tačiau minčių buvo. Buvo tam tikrų sąlygų, kai buvo galima žengti tą žingsnį, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadariau.

Tačiau mums visada reikia atskirti verslininką ir vadybininką. Aš esu vadybininkas. Verslininkas turi kapitalą, rizikuoja, turi idėjų. Aš esu vadybininkas ir aš nežinau, ar esu verslininkas. Aš manau, kad aš moku tarnauti, ir aš galiu tarnauti. Jei tarnauti, aš noriu tarnauti Rokfeleriui ir būti gerai apmokamas.

- Ar draudiko darbe būna tokių įvykių, kad prireiktų dirbti per naktį?

- Nemanau. Neįsivaizduoju, kokia turi būti krizė, kad būtų būtina man pranešti. Na, jei čia pradėtų degti šitas pastatas, ką aš atbėgęs padaryčiau? Aš neįsivaizduoju, kokia turėtų būti situacija, kad mane reikėtų žadinti naktį. Turime planus, parengtus žmones, kurie gali reaguoti.

Aš netikiu, kad jei pirmas viską sužinočiau, nuo to būtų geriau. Geriau tegul pirmas sužino tas, kas yra tiesiogiai susijęs su reikalu. Tarkime, jei supleška naktį restoranas, tai daug geriau, kad apie tai pirmas sužinotų žalų direktorius, o ne aš.

- Turite hobį?

- Žaidžiu golfą. Daugiausia žaidžiu su šeima – sūnus, žmona žaidžia. Yra ratelis golfo žaidėjų. Iš darbo su niekuo nežaidžiu.

Prieš metus vienas direktorius gavo gimtadienio dovaną – mano golfo pamoką. Taip iki šiol ir nepažaidėm.

Žaidimo metu daug reikalų nepaderinsi. Reikia susikaupti, skirti dėmesį kamuoliukui, nes jis beprotiškai kaprizingas. Reikia nekalbėti ir neknisti proto nei sau, nei partneriui. Aišku, po žaidimo gali atsisėsti, išgerti bokalą alaus ir pasišnekėti verslo reikalais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.