Interjero kūrimo kursų vadovė Danguolė Pilkauskienė buvo griežta: jei noriu dalyvauti jos pamokose, turiu atsinešti buto planą ir nuotraukas, kuriuos visi pamokos dalyviai galėtų aptarti ir kurti bendrą projektą.
Teko paklusti, nes kaip kitaip sužinosiu, ko galima išmokti lietuviškose interjero kūrimo pamokose?
Rūpėjo išsiaiškinti, kodėl užsienyje tokios populiarios mokyklos į Lietuvą atėjo taip vėlai ir ko ten galima išmokti.
Į lietuviškus kursus susirinko penkios moterys.
Pasipylė idėjų lietus
Interjero kūrimo pamoka vyko prašmatnioje sienų apmušalų parduotuvėje, tad mano buto nuotraukos ekrane atrodė apgailėtinai.
Ypač greta vaizdų iš interjero žurnalų.
Tačiau klausantis D.Pilkauskienės aiškinimo apie stilius viena po kitos išniro kelios idėjos, kaip patobulinti savo namus.
„Jei sieną priešais langą išdažyčiau tamsiai, o stiklines spintos dureles užlipdyčiau nuotrauka ant plėvelės?” – teiravausi per pertrauką.
O gal išdažyti mokyklinei lentai skirtais dažais ir ten rašyti kreida?
O gal pagal trafaretą nupiešti Marilyn Monroe profilį?
Po kiekvieno klausimo matydavau neviltį D.Pilkauskienės akyse.
Mokyklinė lenta – pabaigoje
Prireikė trijų valandų, kol supratau: tokie konkretūs klausimai projekto kūrimo pradžioje – beprasmiški.
Čia mokoma gerai apgalvoti bendresnius dalykus – stilių, spalvų derinį, apšvietimą ir tik tada pradėti kurti projektą.
Apie sieną, paverstą mokykline lenta, verta pagalvoti tik projekto pabaigoje. Jei iš viso apie ją dar reikia galvoti.
Beje, tik tada skaičiuojami ir pinigai, kurių prireiks naujoms idėjoms įgyvendinti.
Projektas kainuotų daugiau
Prieš savaitę kelioms savo draugėms pasiūliau į šias pamokas eiti kartu.
Visos apsidžiaugė, bet po kiek laiko atsisakė. Priežastis buvo viena – per brangu.
350 litų per mėnesį iš pradžių tikrai atrodo labai daug: tiek reikia pakloti už keturias pamokas, vykstančias kartą per savaitę.
Pamokos trukmė – trys valandos. Apskaičiavau, kad valanda, praleista pamokoje su kitomis grupės dalyvėmis, žmogui kainuoja 30 litų.
Už tiek būtų galima pasisamdyti istorijos mokytoją individualiai pamokai.
Bet per mėnesį kartu su profesionalia architekte sukuriamas namų interjero projektas, kuris kainuotų kur kas daugiau. Be to, lieka malonus jausmas, jog projektą kūrei pats, o architektė tiktai patarė, kad nenuklystum.
Į kursų kainą įskaičiuota gera kava ir pyragaičiai bei saldainiai iš krepšelio.
Šių pamokų organizatoriai neturi jokių problemų dėl patalpų. Vilniaus interjero ir baldų salonai mielai kviečia pamoką surengti pas juos.
Juk jei jau žmogus kuria interjerą, netrukus jam reikės dažų, baldų ir daugybės kitų brangių prekių.
O tuomet jis jau žinos, kur eiti jų pirkti.
Siūlė laikraščių tapetus
Per interjero kūrimo pamokas visų moterų akys spindėjo entuziazmu.
Bet visos turėjo vieną bendrą savybę: išgirdusios pasiūlymą skubėdavo jį atmesti.
Taip elgiausi ir aš, kai D.Pilkauskienė pasiūlė sienų apmušalus iš naujausio katalogo, imituojančius laikraščių segtuvus: „Tu gi žurnalistė, tau jie tinka.”
„Aš ir taip tarp laikraščių kiauras dienas.
Tegu tokiais tapetais sienas klijuoja tie, kurie dar tik svajoja pradėti rašyti”, – atkirtau.
„O kiek sienų tais laikraščiais klijuoti?” – jau po 15 minučių nedrąsiai paklausiau. „Tik siaurutį ruožą”, – patarė.
Supratau slaptą mokytojos planą. Jei prieš šiuos kursus buvo pildomas klausimynas apie kursų tikslus ir jų prasmę, tai neišvengiamai turėjo būti parašyta: „priversti atsisakyti stereotipų”.
Senelė iš pasakos „Auksinė žuvelė” gyvena šalia suskilusios geldos ne todėl, jog ją taip gyventi verčia šalies ekonomika, o dėl atsineštų iš vaikystės stereotipų, kad tik taip galima gyventi.
Visi žino, kuo tai baigėsi: rūmuose senelė tiesiog blogai jautėsi ir vertė savo vyrą prašyti žuvelės ją perkelti į vis prašmatnesnius statinius.
Tol, kol atsidūrė prie suskilusios geldos – ten, kur jai iš tikrųjų gera.
Apčiuopiama nauda
Per kursus išgirdau kelis pasiūlymus, ką keisti savo namuose, kuriais kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi.
Pirmasis pasiūlymas: visos sienos turi būti baltos.
Dažyti man patinka. Gal net visas keturias sienas dažyčiau skirtingomis spalvomis, bet mokytoja buvo griežta – tik baltai.
Paslėpti vazoną su kinrože ir atverti sienos erdvę paveikslams. Pati seniausiai apie tai svajoju. Bet jaučiuosi atsakinga už gyvybę, kuri tiek metų ištvėrė nelaistoma ir nepersodinama iš ankšto vazono.
Mano virtuvei architektė pasiūlė poparto stilių. Tokią mintį jai įpiršo mano geltonas dryžuotas šaldytuvas.
Įkvėpimo patarė ieškoti ne Marilyn Monroe portretuose, o kitame Andy Warholo kūrinyje – „Sriubos konservai”.
Dar vienas pasiūlymas: naudoti tik baltus indus. Tai išgirdęs mano rudas servizas tikriausiai krūptelėjo iš siaubo. Bet įsigijusi šaldytuvą ir pati pastebėjau, kad dar iš vaikystės buto išsaugoti mieli daikteliai nebedžiugina.
Fengšui ar architektai?
D.Pilkauskienė tikina mokanti interjero gramatikos tik tuos, kurie jau rašo romanus.
Ji nesiūlo griauti sienų – tokį projektą gali parengti tik profesionalas.
Ji moko suprasti, kad galima daug ką sutvarkyti paprasčiau: pakabinti užuolaidas, pakeisti gobelenus, išnešti pagalvių perteklių.
Kai žmogus pasikviečia architektą konsultuoti, jis gali per valandą nurodyti svarbiausias klaidas ir duoti neblogų patarimų. Tačiau per vieną konsultaciją architektas negali padėti suprasti, kokioje aplinkoje nori gyventi jį pasikvietęs žmogus.
Lietuvoje įprasta maišyti stilius, o tada žmogus nesupranta, kodėl savo namuose blogai jaučiasi. Kreipiasi į fengšui specialistus, tik ne į architektus.
Interjero kūrimo kursai – tai dar viena išeitis.
Profesionalo patarimai
D.Pilkauskienės patarimai, kaip sukurti savo interjero projektą.
1. Išsirinkite stilių pagal savo asmenybę ir gyvenimo būdą, išsiaiškinkite, kas jam būdinga.
2. Tik tuomet pradėkite domėtis tam stiliui būdingu spalvynu ir išsirinkite savo spalvų derinį.
3. Pradėkite kurti koliažą. Ant vieno popieriaus lapo suklijuokite patalpos planą, norimo stiliaus iliustracijas, spalvyną ir sudėliokite jums patinkančių to stiliaus interjerų nuotraukas iš žurnalų. Šiame etape apie kainas iš viso neverta galvoti. Tai programa maksimum.
4. Žiūrint į koliažą galima pradėti galvoti, ką iš jo pritaikyti savo interjere. Su koliažo lapais lengviau susikalbėti parduotuvėse: pardavėjos mato, ką galėtų pasiūlyti. Tai pirmojo etapo pabaiga.
5. Labai geras būdas kurti interjerą – atsakyti raštu į klausimus, kokių tikslų siekiama. Tai padeda žmogui suprasti, kokio interjero jis nori. Jei jis menininkas, gal reikia galerijos, jei advokatas, gal bibliotekos.
6. Supratus savo norus, galima pradėti galvoti, kaip juos įgyvendinti. Pavyzdžiui, jei žinai, kad interjerui reikia baltų kėdžių, verta svarstyti, ar perdažyti baltai tas kėdes, kurios jau stovi tavo būste.
7. Apsispręsti dėl zonų, nutarti, kur bus svetainė, o kur prieškambaris.
8. Visus suvenyrus, žvakides, paveikslus ir nuotraukas suneškite į kampą ir tuomet žiūrėkite, kas tiks pagal kambario stilių. To, kas netiko, nereikia išmesti. Pavyzdžiui, galima įrengti lentyną širdžiai mieliems daiktams.
Būdas keisti gyvenimą jo negriaunant
Solveiga Daugirdaitė
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja
„Namų interjero kūrimas. Viena vertus, tokia veikla kuria jaukesnę aplinką, bet kartu ir nukreipia moterį nuo ambicingesnių tikslų.
Kaip ir visi „moteriški darbai”, interjero kūrimas – tai būdas keisti gyvenimą jo negriaunant.
Nereikia keisti nei vyro, nei darbo, nereikia iššūkių pačiai keistis. Turi iliuziją, jog sutvarkius aplinką gyvenimas taps geresnis.
Visuomenė į tokius kursus žiūri palankiai, todėl savigynos ar teisinio raštingumo pamokos neretai slepiamos po interjero mokyklomis. Visuomenei turtėjant moterims reikia pramogų ir saviraiškos. Bet interjero kursai nedaug kuo nutolę nuo ankstesnių amžių siuvinėjimo kryžiuku.”
