Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus Jono Miliaus (55 m.) bičiuliai juokauja, kad jis nepasitiki kitų šalių panašių tarnybų gydytojais, nes valgo tik lietuviškus gaminius. Už jų kokybę atsakingi vyrai svarstė, kas padėtų dar labiau populiarinti mūsų šalies maisto produktus visame pasaulyje.
Rinkis prekę lietuvišką. K. Starkevičius ir J. Milius viliasi, kad šiuo šūkiu netolimoje ateityje vadovausis ne tik dauguma lietuvių, bet ir tokių šalių kaip Kinija ar Jungtinės Amerikos Valstijos gyventojai.
Tuo labiau kad lietuviškų produktų jau galima rasti net 127-iose užsienio valstybėse.
„Lietuviški maisto gaminiai užsienyje vertinami kaip itin kokybiški bei sveiki”, – tikino ir K.Starkevičius, ir J.Milius.
– Per pastaruosius metus svariai išaugo lietuviškų maisto produktų eksportas. Kokias dar rinkas norėtumėte užkariauti?
K. Starkevičius: Europos Sąjunga, Rusija ir NVS šalys – didžiausios mūsų produkcijos rinkos. Dabar atėjo laikas pabandyti atverti duris į JAV, Kiniją, Naująją Zelandiją, Australiją, Braziliją.
JAV ekspertai jau buvo atvykę ir puikiai įvertino mūsų įmones. Į JAV galime eksportuoti sūrius, užšaldytą duoną, alų, degtinę. Artimiausiu metu ketiname gauti leidimus eksportuoti ir mėsos gaminius.
J. Milius: Nepatikėsite – derybos su JAV žemės ūkio departamento Maisto saugos ir inspektavimo tarnyba dėl mėsos produktų eksporto vyksta jau 20 metų!
Ir tik šių metų pavasarį per K.Starkevičiaus viešnagę Jungtinėse Valstijose žengtas žingsnis į priekį. Keista, kad iki tol nė vienas žemės ūkio ministras nebuvo nuvykęs į JAV – didžiulę ir perspektyvią rinką.
Jei mūsų planai pavyks, būsime pirmoji Europos šalis, galinti į JAV eksportuoti tiek daug skirtingų rūšių produktų – mėsą, kiaušinius, pieno produktus.
Su K.Starkevičiumi spalio mėnesį viešėjome ir Kinijoje, kur pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su šios šalies Kokybės priežiūros, inspekcijos ir karantino generalinės administracijos vadovais.
Ši sutartis atvers naujas galimybes pieno, mėsos perdirbėjams.
Smagu, kad viešnagės metu Kinijoje galėjome paskanauti iš Lietuvos eksportuotų žuvies produktų ir „Švyturio” alaus.
K. Starkevičius: Sertifikatą dėl žuvies produktų eksporto su kinais suderinome tik šią vasarą. Kitais metais gausime sertifikatus ir mėsos bei pieno produktams.
Lietuviški gaminiai didžiulėje Kinijos rinkoje vertinami už išskirtinę kokybę. Anksčiau kinai negalėjo jų įpirkti. Dabar europiečiai jiems – pavyzdys. Jie stengiasi iš mūsų perimti maisto kultūrą.
Kartais pasitaiko kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, užsisakę sūrių rinkinį kinai užgeria ne vynu, o konjaku. (Juokiasi.)
J. Milius: Būsime vieni pirmųjų europiečių, galinčių Kinijoje pardavinėti kumpius. Leidimo į Kiniją įvežti „Parmos” kumpį italai laukė net 7 metus. Mes sutartį suderinome per pusmetį.
Netrukus į mūsų šalį turėtų atvykti Kinijos ekspertai, kurie įvertins mūsų diegiamos valstybinės kontrolės efektyvumą.
Svarbiausia išvengti užkrečiamųjų ligų, atkeliaujančių iš kaimyninių šalių. Ligos sienų nepripažįsta, todėl laikomės griežtų apsaugos priemonių.
K. Starkevičius: Neseniai bendravau su Etiopijos ambasadoriumi. Afrikos šalis taip pat domina lietuviški produktai. Tačiau afrikiečiai ne visada gali laiku atsiskaityti už prekes, todėl Lietuvos verslininkai patys turi nuspręsti, ar verta žengti į tokias rinkas.
Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tikslas – atverti visas galimas duris šalies gamintojams.
Kai pradėjau ministro kadenciją, tik 53 įmonės turėjo leidimus vežti produkciją į Rusiją. Dabar tai daryti gali net 132 įmonės.
Rusijos rinka Lietuvai ypač svarbi. Ten išvežame daugiausia gatavų produktų – sūrių, varškės, dešrų, kumpių. Į kitas šalis daugiau eksportuojame žaliavas.
Pavyzdžiui, į Vokietiją vežame grietinėlę. Ragaudamas sviestą toje šalyje užsienio kolegoms pasigiriu, kad jis pagamintas iš lietuviškos grietinėlės.
Europos šalyse galite ir nepamatyti Lietuvos įmonių ženklų. Tačiau tai nereiškia, kad ten nėra lietuviškų produktų. Lietuvių įmonės dažnai gamina produktus užsienio prekybos tinklams pagal specialius užsakymus.
Pavyzdžiui, nusipirkę silkės Prancūzijoje galite būti beveik tikri, kad ji pagaminta Lietuvoje.
J. Milius: Produktus žymėti išskirtiniu ženklu „Pagaminta Lietuvoje” ne taip paprasta. Prekybos tinklai diktuoja savo sąlygas, reikia laikytis tarptautinių ženklinimo taisyklių.
– Kuo lietuviški gaminiai išsiskiria iš kitų šalių produkcijos?
K. Starkevičius: Mūsų produkcija užauginta ne iš genetiškai modifikuotų grūdų, pašarų. Vis daugiau žmonių nori maitintis sveikai.
JAV prezidento Baracko Obamos žmona Michelle propaguoja sveiką mitybą ir šalia Baltųjų rūmų darželyje augina daržoves.
JAV rinka itin perspektyvi Lietuvai dar ir todėl, kad ten gyvena daug lietuvių. Teko susitikti su JAV gyvenančiais tautiečiais ir įsitikinti, kaip jie išsiilgę lietuviškų maisto produktų.
Norėdami susipažinti su amerikiečių maisto kultūra Vašingtone užsukome į ekologiško maisto restoraną. JAV jie dabar labai populiarūs.
Tačiau jų patiektas maistas nenustebino. Tai, kas pas mus ant stalo padėta kasdien, jiems atrodo unikalu.
J. Milius: Lietuvoje galime auginti ir gaminti vien ekologišką maistą. Pavyzdžiui, tokios didžiosios Europos šalys kaip Vokietija, Prancūzija negali valgyti savo sugautos žuvies, nes vandenyse daug sunkiųjų metalų, teršalų. Mūsų upės ir ežerai švarūs.
Mums reikėtų pasimokyti iš italų, prancūzų. Jie stengiasi pirkti tik savo šalyje pagamintus produktus.
Laimė, ir mes nepuolame prie blizgių užsieninių pakuočių ir vis dažniau renkamės sveikesnius bei skanesnius lietuviškus gaminius.
K. Starkevičius: Lietuviai važiuoja pigiau apsipirkti į Lenkiją. Bet lenkai, vertinantys kokybę, važiuoja į Lietuvą. Pats matau autobusus lenkų, sustojusių prie lietuviškų parduotuvių apsipirkti.
Būtina žiūrėti ne tik į kainą, bet ir į gaminio sudėtį. Gali būti, kad pigioje dešrelėje nerasite mėsos. Todėl man kelia nerimą vaikų maitinimas ugdymo įstaigose.
Džiaugiuosi, kai nuvažiavęs į kaimo mokyklą matau, kaip virėja perka iš vietinio ūkininko mėsą, o vaikai valgo šviežius kotletus.
Kai prieš šešerius metus susilaužęs ranką gulėjau Kauno Raudono Kryžiaus ligoninėje, negalėjau atsistebėti puikiu ligoninės maistu.
Virėjos sugebėjo už nedidelę kainą paruošti labai skanių patiekalų.
J. Milius: Nuo namų šeimininkės priklauso, ar ant stalo garuos sveiki, skanūs ir nebūtinai brangūs patiekalai. Džiugu, kad vis daugiau žmonių patys gamina valgį namuose.
Ne kartą sakiau: „Lietuviai gali sveikai maitintis – tik tingi.” Reikia nueiti pas ūkininką, su juo pakalbėti, nusipirkti, išbandyti. O dabar daug žmonių produktus užsisako internetu net nepaskaitę etikečių.
K. Starkevičius: Visus raginu užsiauginti morkų, burokėlių, pasigaminti savo sulčių. Ir skonis bus geresnis, nereikės verkti, kad brangu.
– Ar ant jūsų šeimos stalo rastume tik lietuviškas gėrybes?
J. Milius: Aš valgau tik lietuviškus gaminius. Bičiuliai juokauja, kad nepasitikiu kitų šalių maisto ir veterinarijos tarnybų gydytojais.
Daug ką su šeima užsiauginame ir patys – vaisius, daržoves. Namuose kepame duoną. Vynas – bene vienintelis užsieninis produktas, kurį galėtumėte rasti ant mūsų stalo.
K. Starkevičius: Ir mes su šeima beveik visus produktus užsiauginame patys. Dar ir draugus pavaišiname savo ūkio gėrybėmis. Auginame vištas, tad visada turime savo kiaušinių. Turime ir kiaulių.
Daržovės, vaisiai taip pat iš savo sodo, daržo. Pas mus gerai užauga net graikiniai riešutai. Juokaujame, kad jei graikai nenorės dirbti, Lietuvos ūkininkai galės juos aprūpinti riešutais. (Juokiasi.)
Nesu didelis kulinaras, bet mėgstu židinyje pakepti mėsos. Kepsnius kepu tik iš Lietuvoje augintų galvijų, kiaulių.
– Kurie lietuviški produktai labiausiai vertinami užsienyje?
J. Milius: Nesame gavę nė vieno nusiskundimo dėl prastos lietuviškos produkcijos kokybės.
K. Starkevičius: Devynis kartus pamatuok ir tik dešimtą kirpk.
Šia patarle vadovaujasi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kontroliuojanti, kad eksportuojami produktai atitiktų šalies importo reikalavimus.
Nekokybiški produktai gali stipriai pakenkti šalies įvaizdžiui. Tiesa, konkuruojančios įmonės, bandydamos viena kitą sumenkinti, dažnai pačios užsieniečius nuteikia prieš lietuviškus gaminius.
J. Milius: Rusijoje labiausiai laukiama mūsų sūrių. Ten nereikia aiškinti, kas yra „Džiugas”. Net Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmeninė gydytoja valgo šį sūrį.
K. Starkevičius: Naujasis Rusijos žemės ūkio ministras visos savo šeimos vardu prašė padėkoti mūsų gamintojams už grūdėtąją varškę. Pasirodo, jos kas rytą galima rasti ant ministro pusryčių stalo.
Rusijoje vertinamos ir lietuviškos lauko daržovės, ypač Kėdainių krašto ūkininkų.
Kai Maskvoje vykusios tarptautinės maisto pramonės, gėrimų ir žaliavų parodos metu prezidentas V.Putinas apsilankė Lietuvos stende, padovanojome jam kepalą juodos duonos ir butelį trauktinės „Trejos devynerios”.
Po to televizijoje V.Putinas gėrė Pamaskvio pieną ir valgė lietuvišką duoną. Beje, lietuvišką juodą duoną dievino ir buvusi Rusijos žemės ūkio ministrė Jelena Skrinik. Lietuvos verslininkai jai į susitikimus visuomet nuveždavo kvapių kepalų.
– Buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse lietuviški produktai paklausūs, nes dar iš senų laikų prisimenama jų kokybė. Kaip privilioti naujas rinkas, kurioms Lietuvos vardas mažai girdėtas?
K. Starkevičius: Tai sudėtinga ir brangu. Todėl džiaugiamės nemokama reklama, kai aukščiausi kitų šalių pareigūnai apsilanko Lietuvos stenduose tarptautinėse parodose. Jos – raktas į naujas rinkas.
Neseniai iš parodos Šanchajuje (Kinija) grįžę verslininkai džiaugėsi, kad kinai norėjo sudaryti tiek sutarčių, kad būtų buvę galima parduoti net tris Lietuvas.
– Ar neatsitiks taip, kad geriausi Lietuvos gaminiai iškeliaus į užsienį, o mes turėsime tenkintis antrarūšiais kitų šalių produktais?
K. Starkevičius: Užsienyje lietuviški produktai kainuoja kur kas brangiau nei Lietuvoje.
Dėl išaugusio eksporto sumažėja kainos mūsų rinkoje.
J. Milius: Iki šiol visoje Europoje buvo girdėti tik skundai, kad nėra kur dėti žemės ūkio produkcijos – užauginama per daug. Užkariavę užsienio rinkas galėsime laikyti daugiau galvijų, kiaulių, paukščių, auginti daugiau grūdų.
K. Starkevičius: Šiemet Lietuvoje užaugintas rekordinis grūdų derlius. Bet grūdai kaip žalia nafta. Mūsų tikslas – ieškoti naujų rinkų ir parduoti ne žaliavą, o gatavus produktus.
Greitai mūsų parduotuvių lentynose pasirodys pagal naujas technologijas pagaminti nauji produktai – džiovinti vaisiai ir daržovių traškučiai.
Neabejoju, kad jų paklausa užsienyje būtų didelė. Bet pirmiausia reikėtų aprūpinti savo rinką – tas pat ir dėl avių pieno sūrių.
– Ar lietuvių stalą pasiekia tokie patys gaminiai kaip ir užsienio pirkėjus? Galbūt eksportui skiriami gardesni, kokybiškesni produktai?
J. Milius: Tikrai ne. Eksportuojami tų pačių linijų produktai. Tiktai į JAV siunčiama produkcija gali šiek tiek skirtis, nes jų gaminiuose galima naudoti kai kurias medžiagas, kurios neleidžiamos ES šalyse.
– Ar savo gaminius eksportuoja tik didžiosios įmonės, ar ir mažieji gamintojai?
J. Milius: Mažiesiems gamintojams prasibrauti į dideles rinkas labai sunku. Bet tegul tautiečiai džiaugiasi ekologinių ūkių, šeimos kooperatyvų gaminiais.
Ūkininkas ar nedidelį šeimos verslą turintis gamintojas niekada neparduos blogų produktų, nes žino, kad kitą kartą nesugrįšite.
K. Starkevičius: Ūkininkų turgeliai – kūdikis, gimęs prieš ketverius metus. Dabar Rusijos ūkininkai prašo padėti jiems sukurti tokią pat turgelių sistemą. Džiugu, kad žmonės į turgelius susirenka ne tik apsipirkti, bet ir pabendrauti.
– Ar patys užsukate apsipirkti į šalia Žemės ūkio ministerijos veikiantį ūkininkų turgelį?
K. Starkevičius: Kartu su buvusiu Vilniaus miesto meru Viliumi Navicku jį ir įsteigėme. Džiaugiuosi, kad tvarkingame turgelyje apsiperka ne tik ministerijos darbuotojai. Ten visada pilna pirkėjų.
J. Milius: Turiu pažįstamą ūkininką, pas kurį perku ir mėsą, ir pieną.
– Norint užmegzti santykius su kitomis šalimis tenka daug keliauti. Ką vežate lauktuvių iš Lietuvos?
K. Starkevičius: Visada vežu juodos duonos, trauktinės „Trejos devynerios”, „Džiugo” sūrio ir skilandžio, gavusio europinį ženklą su geografine nuoroda. Visi, paragavę šių lauktuvių, prašo jų atvežti ir kitą kartą. Šias dovanas prieš Kalėdas dovanojame ir ES ministrams.
– Ar kelionių metu yra buvę atvejų, kai vieno ar kito patiekalo neišdrįsote paragauti?
K. Starkevičius: Man įdomu viską paragauti.
Kokia paskui būna sveikata, čia jau kitas klausimas. (Juokiasi.)
J. Milius: Pamenu, Kazachstane davė valgyti avies akį. Tai didelės pagarbos ženklas. Kad ir kaip buvo nemalonu, turėjau jos paragauti.
