Sovietmečiu Kaune buvo įrengta 214 slėptuvių, kuriose miestiečiai būtų galėję slėptis nuo bombardavimų ar cheminių atakų.
Dabar veikia vienintelė ekstremalių situacijų valdymo centro vadavietė. Kitos slėptuvės virto kavinėmis, sandėliais, sporto salėmis, baldų gamybos cechais. Dalis jų stovi apleistos ir kelia galvos skausmą daugiabučių gyventojams.
Pastatas slėptuvę užmaskavo
Saugiausiai gali jaustis miesto valdžia. Jai iki šiol parengta slėptuvė, kurioje būtų galima gyventi 5 paras. Ji yra Savanorių prospekte, po buities namais „Juzė“.
Slėptuvė nuo biocheminio ginklo bei bombardavimo įrengta 1973 metais. Jos plotas – beveik 2 tūkstančiai kvadratinių metrų.
Iš pradžių 5 metrai po žeme buvo iškasti tuneliai ir bunkeriai, įrengta vėdinimo sistema ir visa reikiama įranga. „Tik kai buvo pastatyta slėptuvė, virš jos iškilo pastatas. Kitaip įnešti būtinus įrenginius būtų buvę nepatogu“, – pasakojo Kauno civilinės saugos tarnybos vyresnysis specialistas Genadijus Izvekovas.
Įėjimas griežtai saugomas
Nusileidus į pastato rūsį pasitinka užrašas „Kauno miesto ekstremalių situacijų valdymo centro vadavietė“ ir grotomis užtvertos masyvios, hermetiškos durys.
Už jų stovi senas stalas su sovietmečio gamybos telefonu budėtojui. Įveikę dar dvejas sandarias duris, galime patekti į koridorių, kuriame įkurti du kabinetai, skirti policijos ir priešgaisrinės tarnybos budėtojams.
Praėjus budėtojų punktus atsiveria koridorių labirintas. Iš jų durys veda į įvairios paskirties patalpas. Kelios salės skirtos ekstremalių situacijų valdymo komisijų narių posėdžiams, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos atstovams. Yra ir mero kabinetas.
Patalpose stovi mediniai stalai, kėdės, veikia vietinis telefono ryšys, kompiuterinė sistema. Yra ir stiprintuvas mobiliajam ryšiui palaikyti.
Gali slėptis 50 išrinktųjų
Slėptuvė sovietmečiu buvo pritaikyta 250 asmenims. Nepriklausomybės metais jos paskirtis buvo pakeista į vadavietę, kurioje kelias paras gali slėptis 50 miesto valdžios ir kitų institucijų atstovų.
Vadavietė prižiūrima nuolat, remontuojama. Prieš kelerius metus patalpos buvo perdažytos, ten, kur reikia, išklotos kuklios baltos keraminės plytelės, įrengti tualetai, dušas.
Tačiau visa pagrindinė įranga – sovietinė. Tebestovi seni akumuliatoriai, keli dyzeliniai varikliai, kuriais autonomiškai galima pasigaminti elektros.
Tebėra ir sovietinė gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema. Kai tikrinama, ar ji veikia, sirenos mieste aidi kiekvieną balandį ir spalį.
„Byrant sovietmečiu veikusioms gamykloms, vienas mūsų darbuotojas į vadavietę prisigabeno įvairių reikiamų aparatų. Jų detales, prižiūrėdamas techniką, darbuotojas ir naudoja iki šiol“, – pasakojo G.Izvekovas.
Atsargų atsivežtų iš kitur
Slėptuvėje pagal taisykles turėtų būti vandens, sauso ir konservuoto maisto atsargų, sulankstomos lovos, biotualetai, dyzelino.
„Visa tai yra Prienuose ir Ariogaloje esančiuose sandėliuose, kuriuose saugomos valstybės atsargos nelaimės atvejams. Iš ten reikiamų dalykų ir būtų atgabenta“, – pasakojo specialistas.
Jis įsitikinęs, kad poreikio slėptis vadavietėje nuo bombardavimo šiais laikais nėra. Jei mieste kiltų potvynis, vadavietė taip pat nepraverstų, nes vanduo Laisvės alėjoje pakiltų 4 – 5 metrus, tad būtų užlietos tik žemiau šio lygio esančios miesto dalys.
„Slėptuve būtų galima naudotis kilus cheminiam pavojui, pavyzdžiui, nutikus avarijai „Achemoje“, – svarstė specialistas.
Europos šalyse slėptuvės esą nėra atgyvena. Tačiau jos įrengtos pagal šiuolaikinius reikalavimus ir poreikius.
„Prie Europos Sąjungos (ES) reikalavimų dar neprisiderinome. Prižiūrime tai, ką turime. Po kurio laiko mieste turėtų atsirasti už ES pinigus įrengta slėptuvė“, – sakė G.Izvekovas.
Patalpas pavertė pirtimi
Atkūrus Nepriklausomybę miesto slėptuvės buvo pradėtos pardavinėti.
Vieną jų, kaip egzotišką objektą, yra įsigijęs ir naujam gyvenimui prikėlęs verslininkas Kazimieras Čeponis. Apsisaugoti nuo cheminių atakų skirtas bunkeris buvo įkurtas viename Laisvės alėjos gyvenamojo namo rūsyje.
„1991-aisiais šiame rūsyje verslininkai įrengė pirmąjį barą Kaune, kur akvariume plaukiojo egzotiškos piranijos. Ten, mokydamasis vidurinėje, aš gerdavau kavą“, – prisiminė verslininkas.
2008 metais kaunietis įsigijo parduodamą buvusią slėptuvę. Jos būklė buvo apgailėtina. Bunkeris buvo virtęs namo šiukšlynu ir valkatų išviete.
Į patalpas verslininkas investavo 100 tūkstančių eurų ir įrengė pokylių salę su pirtimi.
„Nesigailiu, kad įsigijau slėptuvę. Investuoti teko daug, tačiau man svarbu buvo turėti istorinį objektą“, – tikino verslininkas.
Tapo namo piktžaizde
Ne visų slėptuvių likimas toks geras. Ypač blogos būklės yra slėptuvės po gyvenamaisiais namais. Nors kai kurios patalpos privatizuotos, jų šeimininkai neturi lėšų slėptuvėms sutvarkyti arba negauna gyventojų sutikimo užsiimti įvairia veikla.
Tokia apleista slėptuvė yra viename Karaliaus Mindaugo prospekto daugiabučio rūsyje. Namo gyventojai tvirtino, kad vienu metu ji buvo pradėta tvarkyti, vyko kažkokie remonto darbai.
„Girdėjau, kad šeimininkas lyg ir yra. Bet jo akyse nesame matę. Rūsys apleistas, šlampa, pelija, kažkas vis primeta šiukšlių. Tai kenkia namo konstrukcijai“, – pasakojo šio namo gyventojas Albinas Tauzickas.
Savininkai gali užsiimti norima veikla
Sovietmečiu Kaune slėptuvės buvo įrengtos po miesto gamyklomis, taip pat po Kauno valstybiniu muzikiniu ir Nacionaliniu dramos teatrais. Dalis – po gyvenamaisiais namais.
Atkūrus Nepriklausomybę, dalį slėptuvių įsigijo žmonės, kitos pateko į Valstybės turto fondą, kuris pamažu objektus pardavinėja.
Slėptuvių savininkai įsipareigodavo užtikrinti, kad 40 procentų patalpų būtų laisvos. Esant būtinybei, jos vėl galėtų būti pritaikytos tiesioginei paskirčiai.
2010 metais pasikeitus įstatymams šių reikalavimų neliko. Privatizuotose slėptuvėse žmonės gali užsiimti norima veikla.
