Taigi nusprendęs pateikti neginčijamų faktų, jog stilingos ir patogios kėdės nebūtinai turi būti medinės, bent jau privalėčiau paminėti Phillipe‘ą Starcką, ką tik pristačiusį naują ledinių kėdžių kolekciją specialiai Kalėdų seniui.
Tačiau pagrindinė priežastis - nuoširdus nesupratimas, kodėl lietuviai taip mėgsta medines kėdes. Ar savo užpakaliu jausti tą menamai nuo medžio sklindančią šilumą svarbu dėl to, kad miškai užima trečdalį Lietuvos teritorijos?
Suomijoje miškai užima dar daugiau – daugiau nei 70 proc. teritorijos. Nepaisant to, dizaineris Eero Aarnio, sukūręs tokius kultinius plastikinius baldus, kaip „Ball Chair” ar „Tomato Chair“, kaip jau galima nujausti ir iš jo komplikuotos pavardės, yra suomis.
Beje, plastikas, kaip baldinė medžiaga, šiais laikais susilaukia daugiausia kritikos strėlių. Paradoksalu, kad dėl gerų eksploatacinių savybių ir paprasto formavimo ši medžiaga laikoma pigia ir menkaverte.
Dabar jau nelengva patikėti, kad septintajame dešimtmetyje dizaineriai su plastiku eksperimentuodavo drąsiai, daug ir kūrybiningai.
Jeigu reiktų įvardinti TĄ vienintelę kėdę, pagamintą ne iš medžio, pirštu bakstelčiau būtent į plastikinę - Vernerio Pantono „Panton Chair“. Kartu su kultine baldų kompanija „Vitra“ V. Pantonas pradėjo bendradarbiauti 1963 metais ir tik po ketverių metų pristatė „Panton Chair“ - stilingą, komfortišką, universalią plastikinę kėdę, iki šiol gaminamą serijiniu būdu.
Plastikas šiuolaikiniame pasaulyje turi vieną labai ryškų pranašumą – jis yra universaliai perdirbamas. Danų dizaino studija „Komplot“ sukūrė kėdę „Nobody“ (gamintojas – HAY), kuri gaminama iš perdirbtų plastikinių butelių. Šios kėdės gamybos procese naudojama iš automobilių pramonės pasiskolinta technologija.
JAV „Emeco“ savo garsiausiam modeliui „Navy Chair“ taip pat pagamino versiją iš perdirbtų plastikinių „Coca Cola“ butelių. Vienai kėdei pagaminti reikėtų išgerti 111 PET butelių.
Tiesa, „Emeco“ pirmiausia išgarsino kėdės iš kitos medžiagos – aliuminio. Dabar jos stovi ne tik daktaro Hauso kabinete, bet ir CSI kriminalistų, ir „Matricos” agentų apklausos kabinetuose, nors pirmiosios šios kompanijos kėdės penktajame dešimtmetyje buvo skirtos JAV kariniam jūrų laivynui.
Vėliau „Emeco“ pradėjo bendradarbiauti su garsiausiais pasaulio dizaineriais ir architektais, tokiais kaip Franku Gehry, Jeanu Nouveliu, Normanu Fosteriu, tačiau rankinio gamybos būdo ir pagrindinės medžiagos – 80 proc. perdirbto aliuminio neatsisakė.
Šiandien šioje kompanijoje drąsiai eksperimentuojama ir su kitomis medžiagomis. 2012 metų Milano parodoje „Emeco“ pristatė Ph. Starcko sukurtą kėdę „Broom“. Jos gamybai naudojamos perdirbtų pramoninių atliekų - polipropileno (75 proc.), medienos pluošto (15 proc.) ir stiklo pluošto (10 proc.) mišinys.
Ir kitos kompanijos šiandien kėdžių gamybai naudoja keistas medžiagas ar jų derinius. Italų „Casamania“ jau porą metų siūlo dizainerio Tobiaso Juretzeko kėdę „Rememberme“ iš panaudoto supresuoto džinso.
Kėdė tapo tokia populiari, kad šiemet tokiu pat pavadinimu pristatytas ir pagal tą pačią technologiją gaminamas kavos staliukas.
Suformuoti kėdę iš vientiso lakšto jau galima ne tik naudojant plastiką, bet ir kitas ekologiškas medžiagas. Vokiečių dizaineris Werneris Aisslingeris kartu su kompanija „BASF acrodur“ išdirbo specialią gamybos technologiją, kuria apdirbami natūralūs kanapių pluoštai tampa tvaria kompozitine medžiaga.
Pluoštas kaitinamas naudojant ekologiškus klijus, kurių sudėtyje nėra fenolio ar formaldehidų.
Galutinė struktūra pasižymi tvirtu ir plonu sluoksniu. Italų „Moroso” kėdę “Hemp” jau taip pat gamina serijiniu būdu.
Medines kėdes iškeisti yra į ką. Ir tikrai nereiškia, jog bus blogiau. Negi šis argumentas įtikinamiausiai nuskamba tik sėdint ant kelmo?
