Australijoje užaugintų merinosų veislės avių vilna švelni, bet iš jos nepavyktų nuvelti tokių tvirtų veltinių, kokius amatininkai pagamina iš šiurkščios lietuviškų veislių avių vilnos.
„Auginu keletą vietinių šiurkščiavilnių avių, bet iš jų vilnos tik sau ir artimiesiems veltinių nuveliu. Neįmantrių, tokių, kokių kaime negaila avėti”, – sakė tradicinių amatų puoselėtoja iš Dzūkijos tautodailininkė Laima Mačionienė.
Veltiniai praverčia žiemą
Sulig pirmuoju gruodžio šalčiu apsiavusi veltinius moteris be baimės laukė ir gnaibančių žiemos šalčių.
„Tai, ką žmonės sukūrė senovėje, yra laiko patikrinta. Tad ir guminiai, kuriuos reikia ant veltinių apsiauti, patikimiausi yra senoviniai, juodi, nors ir ne itin gražūs. Mat jie nebijo stingdančio šalčio”, – patikino tautodailininkė.
Suvelti veltinius – darbas ne iš lengvųjų. L. Mačionienė jo pramoko iš savo senelio, taip pat auginusio šiurkščiavilnes avis.
„Senovėje vėlėjai apskritai veltiniams naudodavo vilną iš avių papilvės. Mat kuo ji šiurkštesnė, kuo purvinesnė, tuo geriau veliasi. Dabar tokios vilnos visi purtosi”, – šypsojosi L. Mačionienė.
Pirmiausia ji pabandė nuvelti veltinius sau. Pavyko. Tad po vieną kitą porą veltinių per metus ji visada nuvelia. Kaip velti ne tokius sunkius, bet lengvesnius ir puošnesnius gaminius, amatininkė pamoko į sodybą edukacinių šio amato pamokų atvykstančius moksleivius.
Jos pačios šiurkščiavilniai veltinukai išlaikė ir šiųmečių, ir pernykščių speigų testą.
Parama senosioms veislėms
Iki XX a. pradžios vietinės šiurkščiavilnės avys mekeno vos ne kiekvieno lietuvio sodyboje. Vėliau veislės maišėsi, avys nyko.
Tik 1988-aisiais, mokslininkams surengus pirmąją ekspediciją po Lietuvą, buvo atrinktos kelios dešimtys tipiškiausių šios veislės gyvūnų. O nuo 1994-ųjų pradėtas saugoti jų genofondas.
Ne mažiau dėmesio skiriama ir kitai nacionalinei saugomai gyvulių veislei – Lietuvos juodgalvėms avims.
Ši veislė buvo išvesta pirmojoje XX a. pusėje, kergiant Lietuvos vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos šropšyrais ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais. Todėl jų vilna švelnesnė, labiau tinkama megzti skirtiems siūlams.
Šios veislės avių Lietuvoje auginama gausiau nei šiurkščiavilnių – per 28 tūkstančius.
Ūkininkai, auginantys senųjų, nykstančių lietuviškų veislių gyvulius, tad ir abiejų vietos veislių avis, gauna paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos”.
Pagal šios programos priemonę „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas” per metus už kiekvieną Lietuvos šiurkščiavilnę arba Lietuvos juodgalvę (senojo genotipo) avį skiriama 96,68 lito paramos.
ES išmoka skiriama ir už šių veislių avių prieauglį, paliekamą veislei.
Avys prisitaikė
Šiuo metu Lietuvoje auginama vos apie 2000 šiurkščiavilnių avių. Kelios dešimtys jų žiemoja ir Lietuvos gyvulininkystės instituto tvartuose.
„Vietinių veislių avys yra atsparesnės ligoms nei kitos. Jos prisitaikiusios prie mūsų šalies klimato: drėgmės, lietaus, šalčio”, – sakė minėto instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė Rūta Šveistienė.
Jos teigimu, šios veislės avių vilna, nors ir šiurkšti, sulaukia vis didesnės paklausos.
„Anksčiau mūsų augintinių vilna tekdavo kamšyti vėjo perkošiamus langus. Dabar visą ją be vargo parduodame.
Mat Lietuvos šiurkščiavilnių avių vilna puikiai veliasi. Tai savybė, kurią itin vertina vėlėjai”, – sakė R. Šveistienė.
Vilną iš instituto superka tautinio paveldo produktų gamybos sertifikatą turinti bendrovė „Litwool”. Ukmergės rajone, Inkiluose, esanti įmonė, laikydamasi senųjų tradicijų, karšia visų rūšių vilną, veja jos siūlus, velia milą.
Vilnonė Kalėdų eglutė
Apkirpus vieną šiurkščiavilnę avį, paprastai sugula apie 4 kilogramus vilnos. O tai jau keturios poros veltinių.
„Veldami vyriškus 42-ojo dydžio veltinius sunaudojame apie kilogramą vilnos. Ne toks ir sunkus tai apavas”, – patikino „Litwool” savininkė, tautodailininkė, tautinio paveldo puoselėtoja Giedrė Pupšienė.
Tautinio paveldo sertifikatus vėlėja yra parūpinusi ne tik veltiniams, bet ir kitiems vilnoniams gaminiams – veltoms kepurėms, pirštinėms. Jas gamindama moteris įvelia ir tautinio paveldo motyvų, pavyzdžiui, saulės ar žalčio simbolių.
Iš šiurkščiosios vilnos, nupirktos iš Lietuvos gyvulininkystės instituto, tautodailininkė gamina ir rankines, ir žaislus. O prieš šventes jos išbrūžuota vilna virto ir puošnia Kalėdų egle.
Augina veislei
„Čia mano Sultonas. Labai meilus”, – Angelė Ivanauskienė perbraukia per nugarą romiam juodgalviui avinui.
Radviliškio rajone, Pavartyčiuose esančiame Šeduvos ūkyje, ketvirtus metus prižiūrinti avių bandą moteris seniai perkando jų būdą. Vienos – romios, kitos – baugščios, trečios – smalsios. Jas ganantys piemenys, kaip ir kiti ūkio darbuotojai, turi po savo numylėtinę.
Juozapas Mikutis, vadovaujantis bendrovei „Šeduvos avininkystė”, už šiuos gyvulius guldo galvą. „Neleidome šiai veislei išnykti ir neleisime”, – patikino.
Šeduvoje šiemet žiemoja per 1300 grynaveislių avių. Iš jų maždaug pusė – ėravedės, kiti – ėriukai. Tvartuose šieną rupšnoja ir pora dešimčių avinų.
Ūkis daugiausia avių parduoda veislei. Anot J. Mikučio, šiemet žmonės iš ūkio jų nupirko kone 200.
„Nupirktų ir daugiau, bet sunkmetis vis dar juntamas. Išgirsta žmogus, kad ėriukas kainuoja 600 litų, ir antrąkart nebeskambina”, – sakė J. Mikutis.
Jo teigimu, ūkininkai pastaruoju metu prisivežė į Lietuvą įvairių veislių avių. Šiuo metu jų tvartuose suskaičiuojame net per 30 veislių. „Bet daugiausia mažos bandos”, – sakė pašnekovas.
Per 1300 juodgalvių avių ir nė gramo išmestos vilnos? „Taip”, – patikino J. Mikutis. Jo nuomonė tokia pat kaip ir kitų pašnekovų: vilna atgavo paklausą.
Nors ir ne tokią, kaip sovietmečiu, kai jos karšėjai rikiuodavosi į eilę vos pradėjus kirpti avis, o vilnoniai drabužiai pasiekdavo Rusijos gilumą.
„Ne taip seniai į sandėlius teko grūsti visą nukirptą vilną. Užtat šiuo metu perdirbėjai viską išperka, už neplautos vilnos kilogramą palikdami vidutiniškai po 3 litus”, – sakė J. Mikutis.
Vilnos karšinius savo dirbiniams naudoja vėlėjai, kaip kamšalus – pagalvių ar žaislų gamintojai. Iš vilnos siuvamos ir žieminės antklodės.
Avininkystei nelengva
Pasak J.Mikučio, avininkystė Lietuvoje nėra pelninga žemės ūkio šaka. „Nei dvaro iš jos pasistatysi, nei prabangių automobilių prisipirksi. Tačiau pragyventi įmanoma. Bet tam, kad ūkis nepatirtų nuostolio, reikia turėti ne mažiau kaip 1500–2000 avių. To ir siekiame”, – sakė J. Mikutis.
Už senojo genofondo avių išsaugojimą ūkiui kasmet skiriama paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos”.
Bendrovė turi 220 hektarų žemės, kurią kasmet užsėja kviečiais, miežiais, vikių ir avižų mišiniais. Todėl gauna ir tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Šiemet išmoka už hektarą siekė 407 litus.
Ūkis ištiesė ranką ir kitos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės link. Jis nusipirko technikos grūdams vežti, krautuvą šiaudų ar šieno ritiniams, elektrinį aptvarą – avių ganykloms.
Šiam 149 tūkst. litų vertės projektui pagal minėtos programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas” antrąją veiklos sritį (kai paramos prašoma mažiau kaip 150 tūkst. litų) jam skirta 49,5 tūkst. litų paramos.
Ūkininkams skatinti – papildomos išmokos
Gediminas Vagonis, Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis specialistas:
„Avininkystė – viena žemės ūkio šakų, kuri Lietuvoje ilgokai nesulaukė susidomėjimo. Avių buvo auginama nedaug, nes ir vilną mažai kas pirko, ir avieną sunkoka buvo parduoti. Jos savikaina gana didelė, todėl ir mėsa santykinai brangi.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, be paramos saugomoms ar nykstančioms veislėms, atsirado tiesioginių išmokų ir už kitokių veislių ėravedes.
Išmokų augintojai gaudavo su sąlyga, jei laikė ne mažiau kaip 10 ėravedžių ir ne trumpiau nei 100 dienų. Tai paskatino ūkininkus pamažu prisiminti avininkystę.
Europos Komisija 2011 metais patvirtino ir specialią paramos schemą jautienos ir avienos sektoriams. Jų augintojai finansiškai skatinami didinti avių ir mėsinių galvijų bandas bei gamybos lygį.
Žemės ūkio ministerija, derindama specialią paramos schemą, išsiderėjo didesnę remtinų galvijų skaičiaus kvotą. Pernai, siekdama paskatinti smulkiuosius ir pradedančius ūkininkus verstis mėsine galvijininkyste, ministerija patvirtino pagal laikomų gyvulių skaičių diferencijuotas tiesiogines išmokas.
Numatyta, kad 2012–2013 m. pagal minėtą schemą už mėsinę avį išmoka, atsižvelgiant į bandos dydį, sudarys 38–67 litus.
Iš viso 2012–2013 metais mėsinių avių augintojams numatyta 4,5 mln. litų paramos. Išmokos už mėsines avis, kaip ir už mėsinius galvijus, paprastai pradedamos mokėti gruodį. Šiemet joms numatyta 41,3 mln. litų.
Šių metų pradžioje Lietuvoje buvo registruota per 61 tūkst. avių, šiuo metu – apie 84 tūkst.”
Sertifikatai – amatininkų rankose
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, nuo 2008 m. sausio iki šiol sertifikuotais ir pripažintais tautinio paveldo produktais laikoma apie 1500 tradicinių gaminių. Iš jų 30 proc. yra maisto gaminiai, kiti – medžio, kalvystės, gintaro dirbiniai, drabužiai, audiniai, vėliniai.
Sertifikatai išduoti ir 217-ai tradicinių veislių maistinių augalų ir jų produktų, 16 tradicinių veislių gyvūnų, 20 tradicinių amatų mokymo programų. Atestatai yra išduoti 91 tradicinių amatų meistrui.
Amatininkas, gavęs sertifikatą, kartu gauna galimybę ir pasinaudoti valstybės parama, kuri skiriama tautiniam paveldui reprezentuoti. Tai suteikia tam tikrų privilegijų.
Mugėse, kituose renginiuose, kuriuose populiarinamas tautinis paveldas, amatininkams yra kompensuojamos išlaidos: prekybos plotų, įrangos, stendų nuomos, transportavimo, dalyvio mokesčio, informacijos sklaidos ir kitos.
Tautinio paveldo sertifikato savininkai gali pretenduoti ir į palankesnę paramos dalį iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai.
