Iš tiesų, jei prekybininkas nėra stipriai dominuojantis žaidėjas rinkoje ir jo kainodara nėra grobuoniška – akivaizdžiai nukreipta į konkurentų išstūmimą iš rinkos – konkurencijos institucijos tik sveikins Kalėdinės prekybos privalumus. Visgi toks požiūris galimas, vertinant prekybininko ir vartotojo santykius atsietai nuo visų tiekimo ryšių, kuriais galutinis produktas pasiekia pirkėją iš gamintojo, per logistikos grandį ar didmenininką. O žiūrint plačiau, Kalėdinėmis nuolaidomis gali pasireikšti tam tikra vertikaliųjų apribojimų sistema, kuri gali pažeisti konkurencijos teisę.
Gamintojai, konkuruodami tarpusavyje, siekia, kad jų produkcijos kainos prekybininkų lentynose atrodytų konkurencingai. Kainodara yra sudėtinga įmonių politika, kurią formuojant atsižvelgiama į įvairias vartotojo preferencijas ir įpročius.
Vienas iš svarbesnių plataus vartojimo prekių kainodaros elementų yra nuolaidos ir akcijos, kurių metu išparduodama nemažai produkcijos pertekliaus ir kartu formuojami vartotojo įpročiai.
Nors dažnai teigiama, kad tokia visų gamintojų ir prekybininkų taikoma kainodara jau išugdė vartotoją-nuolaidų medžiotoją (taigi prarado savo antrinį tikslą formuoti vartotojų įpročius), tačiau tik labai išskirtinai rinkoje pateiktas produktas gali išlikti prekybininkų lentynose be nuolaidų sistemos.
Žinoma, nuolaidos prekybininkų lentynose nėra vien jų malonės rezultatas. Stiprūs prekybininkai yra netgi mažiau suinteresuoti nuolaidų taikymu nei produkcijos gamintojai. Taigi nuolaidų taikymas, akcijų sezonai ir kitos panašios skatinamosios priemonės dažniausiai yra prekybininko ir gamintojo susitarimo rezultatas, kur gamintojo indėlis būna didžiausias (būtent didmeninės kainos sąskaita pritaikoma nuolaida), o prekybininko prisidėjimas gali būti, o gali ir nebūti.
Kaip šie gamintojo ir prekybininko santykiai atrodo konkurencijos teisės šviesoje? Nuolaidų taikymą turime kvalifikuoti kaip gamintojo ir prekybininko, o kartais ir tarpinių tiekimo grandžių, tarimąsi dėl kainų. O susitarimai dėl kainų pakliūna į ypač jautrią konkurencijos teisės zoną, kur ir plonytę raudoną liniją, skiriančią gamintojų tarpusavio konkurenciją nuo draudžiamo vertikalaus susitarimo, surasti sunku. Visgi paieškokime jos.
Konkurenciją ribojantys susitarimai tiek tarp konkurentų, tiek tarp skirtingose gamybos, tiekimo ar prekybos grandyse veikiančių įmonių, pavyzdžiui, susitarimai, kuriais remiantis formuojama įmonės kainų politika, yra draudžiami. Tai bendra taisyklė, kuriai gali būti taikomos išimtys, nes konkurenciją ribojantys susitarimai gali turėti antikonkurencines pasekmes nusveriančių prokonkurencinių efektų.
Pavyzdžiui, jau minėta gamintojų (taigi, pačių produktų) tarpusavio konkurencija gali būti didesnė siekiamybė, tad šiai konkurencijai leidžiama reikštis net ir apribojant didmeninės ir (ar) mažmeninės prekybos įmonių, t. y. tarpininkų tarp gamintojų ir galutinių vartotojų, veiksmų laisvę. Panašių išimčių tiek daug, kad Europos Komisija (EK) įstengė jas apibendrinti ir kartu suteikti įmonėms bent šiek tiek tikrumo, kadangi būtent įmonėms tenka pačioms, nepadedant konkurencijos institucijoms, įsitikinti savo susitarimų konkurenciniais privalumais.
Tad kai turime vertikalųjį susitarimą, dažniausiai galėsime taikyti EK reglamentą Nr. 330/2010 (jo suteikiamų išimčių iš bendrųjų draudimų negalėsime taikyti, kai tiekėjas ar pirkėjas užima daugiau nei 30 proc. rinkos). Reglamentas teigia, kad šiaip jau įvairūs vertikalūs apribojimai tarp tiekėjo ir pirkėjo yra leidžiami. Tačiau apie susitarimus dėl kainų reglamentas kalba ir griežtai, ir kartu aptakiai.
Visų pirma, reglamentas aiškiai nurodo, kad susitarimas dėl minimalių ar fiksuotų perpardavimo kainų patenka į juodąjį sąrašą ir bet koks susitarimas, kuriame be kitų, šiaip jau leistinų apribojimų, yra ir susitarimas dėl (minimalių) perpardavimo kainų fiksavimo, yra draudžiamas, baustinas ir negaliojantis visa apimtimi (tiesa, ir čia galimos tam tikros išimtys, pvz., trumpalaikiai kainų fiksavimai naujų produktų įvedimo į rinką atvejais).
Reglamentas taip pat nurodo, kad nedraudžiama nustatyti rekomenduojamas ar maksimalias kainas. Čia pat nurodoma, kad rekomenduojama ar maksimali kaina negali pavirsti fiksuota ar minimalia perpardavimo kaina dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar skatinimo priemonių.
Šioje leisti-neleisti-dar kartą įvertinti painiavoje įmonėms susigaudyti sudėtinga, jeigu iš viso įmanoma. Pavyzdžiui, jeigu gamintojas siekia su prekybininku suderinti, kad jo produkcija turėtų būti pardavinėjama su tam tikra minimalia nuolaida („Akcija! -30%“), palyginus su įprastine perpardavimo kaina, tokiu atveju kalba eina apie galutinę maksimalią kainą.
T. y. gamintojas suteikia nuolaidas prekybininkui nuo didmeninių kainų, kad prekybininkas tam tikru periodu parduotų prekes su aptarta nuolaida. Apskritai, toks susitarimas gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, neįpareigojantis prekybininko (nors vargu, ar gamintojas suteiktų kokią nors nuolaidą, jei prekybininkas nuolaidos neperkeltų į mažmenines kainas).
Ir maksimalių, ir rekomenduojamų kainų atveju konkurencijos problema gali pasireikšti tada, kai maksimalios kainos (t. y. tam tikros minimalios nuolaidos) faktiškai tampa minimaliomis kainomis, t. y. kai prekybininkas faktiškai niekada ir netaiko didesnių nuolaidų negu buvo suderinta su gamintoju.
Kita bėda slypi tuomet, kai nuolatinis bendravimas dėl akcijų periodų savotiškai fiksuoja gamintojo pripažinimą, kad perpardavimo kaina yra ta galutinė kaina, kuri tampa įprastine, su ja prekybininkas sieja savo prognozes, ji tampa atspirties tašku derantis su gamintoju, taigi faktiškai ta kaina tampa fiksuota kaina.
Tiesa, pastaruoju atveju, tokia kaina nėra susitarimo rezultatas – tai daugiau rinkos ekvilibriumo pasekmė (juk praktikoje gali egzistuoti tokia ekonominė kategorija kaip rinkos kaina).
Be to, net jei perpardavimo kaina iš tiesų sutampa su rekomenduojama gamintojo kaina, bet gamintojas (ir prekybininkas, kaip gali atsitikti) nedaro jokio spaudimo ir nenaudoja skatinimo priemonių, kad rekomenduojama kaina sutaptų su faktine kaina, tokiai praktikai turėtų būti taikoma reglamente aptarta išimtis.
Tačiau žiūrint iš praktinių pozicijų, konkurencijos institucijų reakciją prognozuoti sudėtinga. Nėra aišku, kas būtų laikoma skatinimo ar spaudimo priemone (pavyzdžiui, kaip vertinti nekaltą užuominą apie patrauklesnes konkurentų kainas?).
Pakanka paminėti tokius atvejus, kaip laivų agentavimo rekomenduojamų tarifų byla ar kelionių agentūrų internetinės prekybos atvejis, kad būtų galima teigti, jog konkurencijos institucijos vertina tarp šalių susiklostančius santykius ar netgi savaiminius procesus atsietai nuo bendro vaizdo, pro padidinamąjį stiklą (minėti atvejai užtraukė įmonėms rekordines baudas, pasiekusias įstatymo nustatytą 10 procentų ribą).
Iš kitos pusės, konkurencijos institucijų negalima nepagrįstai linksniuoti, nes net ir atskirais atvejais plonytės raudonos linijos peržengimą konstatuoti reikia, saugant ekonomikos efektyvumą ir vartotojų gerovę.
Nors neakivaizdžiais atvejais galbūt vertėtų labiau pasikliauti verslininkų prigimtiniu siekiu pirmauti ir konkuruoti.
Tuo metu įmonės turi būti dar atidesnės, nes iš pažiūros gero ir sėkmingo verslo raktai kartais gali atrakinti tūnančius konkurencijos prievaizdus.
Andrius Ivanauskas yra verslo advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ vyresnysis teisininkas, advokatas.
