Žurnalistus ji pasitinka netikėtai šaltai ir dalykiškai.
„Jūs tikrai žurnalistai? Parodykit pažymėjimus“, - griežtai pareikalauja moteris, parduotuvės direktore tapusi prieš šešerius metus.
Netrukus per prekybos salę patraukiame vadovybės kabinetų link.
Prie konditerijos skyriaus J. Koniuchova stabteli – ant sausainių krūvos voliojasi maišelis su pirkėjo pradėtais krauti ir numestais kepiniais. Tris dešimtis metų čia praleidusi moteris negali pro pirštus pažiūrėti net į menkiausią netvarką.
Padėtį gelbsti iš už lentynos pasirodžiusi pardavėja, kuriai nedelsiant nurodyta susitvarkyti.
Direktorės kabinetas kuklus - stalas, kompiuteris ir trys kėdės.
„Siaubingai stresuoju“,- prieš pokalbį prisipažįsta J. Koniuchova.
- Kaip vadinosi ši parduotuvė, kai pradėjote dirbti?
- Čia buvo „Viršuliškių“ prekybos centras. Pradėjau dirbti maždaug prieš 30 metų, 1983-aisiais.
Prieš dešimt metų tapau pamainos viršininke, o dabar jau šešerius metus esu parduotuvės direktorė.
- Ar įsivaizdavote, kad taip ir liksite čia visam gyvenimui?
- Ne, tikrai neįsivaizdavau. Sovietiniais laikais karjeros galimybių nebuvo tiek jau daug. Visai neblogai buvo dirbti toje parduotuvėje, tai dirbau ir pasilikau. O prieš dvidešimt metų mus („Viršuliškių“ prekybos centrą, - Red.) nupirko „Vilniaus prekyba“.
Viskas labai pasikeitė. Požiūris į darbą, reikalavimai. Reikėjo daugiau dirbti, stengtis, tačiau nei parduotuvės dydis, nei darbuotojų skaičius nepasikeitė. Daugiau žmonių atėjo tik po pastarojo remonto.
Prieš parduotuvės rekonstrukciją praėjusių metų pabaigoje vadovavau 34 žmonėms, o dabar tris kartus daugiau – 95.
- Ar pasikeitė pirkėjai nuo sovietmečio?
- Taip. Jie visiškai, visiškai kitokie žmonės. Sovietiniais laikais buvo deficitas, visi pirko tai, kas buvo lentynose. Dabar žmonės gerokai išrankesni. Ir asortimento reikia didesnio, ir kokybės, ir švaros, ir tvarkos.
Požiūris visai kitas. O ir patys pirkėjai per tiek metų tapo senesni.
- Ar krizė pakeitė pirkėjų įpročius?
- Nepakeitė. Valgyti visiems reikia. Nebent prieš pensijas sumažėja pirkėjų, bet kai močiutės gauna pinigų, tuomet iškart skuba gausiau apsipirkti.
Labai daug žmonių ateina prieš šventes, Kalėdas, Naujuosius metus. O dienos metu daugiausia žmonių būna, kai grįžta iš darbo - nuo 16 valandos.
- Pati negalvojote pereiti į kitą parduotuvę? Nepabodo toks pats darbas?
- Ką jūs, net negalvojau, jaučiuosi čia kaip namuose. Kai uždarė parduotuvę remontuoti, net neturėjau kur dėtis, ką veikti.
Man čia jau viskas priprasta, kolektyvas senas, prieš remontą jau kiekvieną šio pastato sieną mintinai žinojau.
- Kartais pasigirsta pasakojimų apie prekybos centrų mišraines, kurias vakare nuplauna, o ryte vėl iš naujo užmaišo su majonezu. Kiek tame tiesos?
- Nė trupučio! Aš irgi esu girdėjusi tokių kalbų ne kartą, bet niekada nesu to mačiusi. Gal tokios legendos gimė sovietiniais laikais, gal kur nors taip buvo daroma. Šiuolaikinėse parduotuvėse per griežta priežiūra.
Šiaip aš prie mišrainių niekuomet labai nedirbau, pardavinėjau kavą. Tai kavos neplaudavome ir nieko su ja blogo nedarydavome (juokiasi).
Viską, kas vakare lieka, turime nurašyti ir utilizuoti, niekas dėl to nieko nebara, nėra normų ar draudimų.
- Ar darbuotojai bijo jūsų?
- Na ne, buvo parduotuvėje darbuotojų apklausa, sakė, kad nebijo. O ko bijoti, kad atleisiu? Jei žmogus dirba gerai, aš neturiu teisės jo atleisti.
- Bet vis tiek tenka atleisti žmones. Ar labai nemalonu?
- Kartais tenka, žinoma. Būna gi visokių dalykų. Ateina išgėrę, ir panašiai. Būna gaila. Už vieną nusižengimą niekas neatleidžia. Jei tai tęsiasi kurį laiką, ir pasiekiama tam tikra riba, tuomet atleisti iš darbo tenka.
Žmonės čia jaučiasi normaliai, nėra taip, kad būtų per daug darbo, kad reiktų per galvą verstis.
- Tikrai ne per daug darbo? Esu girdėjęs šiurpių pasakojimų apie kasininkes su sauskelnėmis, kurios uždedamos, kad nereiktų palikti darbo vietos.
- Nėra tekę net girdėti tokių dalykų. Nesąmonė kažkokia. Turi kasininkės laiko, yra nustatytas darbo grafikas, leidžiamai daryti pertraukėles. Nėra tokių baisių dalykų.
