Neteigsime, kad škotiškojo elio stiliaus alus „Old Port Ale“ gražins į Lietuvą emigrantus iš Edinburgo, tačiau pajusti to krašto skonį jau bus galima ir nekeliant kojos iš Lietuvos. Štai toks raudono rubino spalvos „Švyturio“ atsakymas trokštantiems įvairovės ir neieškantiems jos „bambaliuose“ – neburbėkime, kad lietuviškas alus tampa nuobodžiu.
Pristatyme nebuvo mėlynai veido išsidažiusio Melo Gibsono, tarp vaišių nepavyko aptikti ir tradicinio škotiško haggio (ačiū Dievui – galvijo skrandis įdarytas malta širdimi, kepenimis ir plaučiais nėra mano svajonių užkanda), o daugelis svečių jei ir buvo su sijonais, išmoningai slėpė juos kelnėse. Tačiau, žinote, kažkodėl dėl to buvo tik ramiau… Kiek tai gali būti ramu, grojant dūdmaišiui.
Nuo rubininio gėrimo bokalo nupūsdamas grietinėlės tirštumo putos luobelį, pagalvojau apie klasiko frazę: „Alus – gerti sveika“.
Akivaizdu, kad sugalvojo ją gurkšnodamas kažką panašaus, kažkuo panašioje aplinkoje – juk nebuvo beprotis, kad taip sakytų „Bamblių“ gerbėjams.
Po antro gurkšnio prisiminiau šventąjį Arnoldą iš Mertzo, kurio paklausę ir pradėję gerti šventintą alų miestiečiai nesusirgo maru.
Akivaizdu, jog šventinimas čia nusipelnė mažiau, negu faktas, kad alus yra verdamas, dėl to švaresnis už nevirintą vandenį, tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad nedraskantis burbuliukais gerklės, klampus ir kiek salstelėjęs alus bokale nuteikė filosofiškai ir tai man patiko.
„Old Port Ale“ pagrindas – trijų miežių salyklų derinys. Kurdama šį receptą vyriausioji „Švyturio“ aludarė Džiuljeta Armonienė pirmą kartą panaudojo „Carared“ salyklą. Mums paaiškino, kad būtent jis suteikia „Old Port Ale“daugiau kūno ir gilią, rubino raudonumo spalvą. Dėl aukštutinės ir žemutinės fermentacijos (ale) mielių alus įgauna turtingesnio aromato bei skonio.
Dž. Armonienė taip pristato savo kūrinį: „Tamsus, gražios raudonos rubino spalvos, klampus, 5,6 alkoholio stiprumo elis. Jis skirtas išrankesniam alaus mėgėjui, kuris ieško naujų ir įdomių alaus rūšių. Tai salstelėjusio skonio, gana tirštas alus, o kompaktiška puta išsiskiria tirštos grietinėlės užbaigimu.“
Pasirodo į viršų siaurėjančios taurės ant kojelės irgi parinktos ne atsitiktinai – būtent iš tokios rekomenduojama ragauti škotišką elį, norint geriausiai atskleisti jo aromatą. Tiesa, ką bendro su aromatu turi kojelė, nežinau, tačiau skonio išraiškingumo stoka tikrai negaliu skųstis.
Tiesa, iš manęs degustatorius, kaip iš agurko arbūzas, tad vėlgi pacituosiu, ką apie aptinkamus poskonius sako „Švyturio“ aludarė: „Aš pati jaučiu gvazdikėlį, egzotines gėles, prieskonių. Pagal savo stilių, škotišką elį formuoja visų pirma salyklo įvairovė. Apynių jo skonyje, ypač aromate, nėra daug, jie lyg fonas skonių paletėje.“
Atvirai pasakius, rašyti apie alų, tai lyg žuvų kalba sakyti eilėraštį – burna pilna ir jokio garso. O ir pilnos rankos skonį balansuojančių užkandžių kompiuterio klavišų nedžiugina.
Taigi, pabaigai alaus someljė, virtuvės šefo Donato Dabrovolsko patarimai, su kuo geriausiai škotiškasis „Švyturio“ gaminys dera: „Iš patiekalų išskirčiau dideliais gabalais keptą, sodrią mėsą ar žuvį. Šių produktų skoninės savybės puikiai dera ir balansuojasi tarpusavyje su šio škotiškojo elio poskoniais.“
Ieškantys didesnės egzotikos gali pamėginti derinti jį su ožkos sūriu, rūkyta lašiša bei ispaniškais kumpiais. Na, o iš manęs šiam kartui gal ir užteks – bokalas ištuštėjo, Malcolmas Stewartas kažką įdomaus pasakoja, einu gilintis į Škotijos paslaptis. Tik įdomu, kokią kitą šalį ir jos gėrimą mums nušvies garsiausio Lietuvos „Švyturio“ spindulys?
