Vilniaus „Lietuvos rytas“, Trevizo „Benetton“, Atėnų „Panathinaikos“, Maskvos CSKA - su šiais klubais 34 metų R. Šiškauskas tapo Lietuvos, Italijos, Graikijos, Rusijos čempionu.
Dėl išskirtinio talento, gebėjimo žaisti keliose pozicijose – nuo „pirmo“ iki „ketvirto“ numerio, sukalbamo charakterio lietuvis buvo graibstomas Europos krepšinio milžinų ir šie jam mokėjo milijonus.
R. Šiškauskas nepuolė švaistytis pinigais, o visą laiką ieškojo, kaip tinkamai juos investuoti. Pernai gegužę paskelbęs apie krepšininko karjeros pabaigą, jis ėmė dairytis ir naujos veiklos.
„Jokia čia paslaptis, ką dabar veikiu – dairausi patalpų, kurias galima būtų nuomoti, galbūt dar kaip nors jas panaudoti“, - sakė į nekilnojamąjį turtą dabar investuojantis R. Šiškauskas.
2000-ųjų Sidnėjaus olimpinio bronzos medalio laimėtojas, 2003 metų Europos čempionas, dukart Eurolygos čempionas vis dar sapnuoja krepšinį, bet rytais nebešoka iš lovos ir neskuba į eilinę treniruotę. Dabar jo mintyse – ne tikslas iškovoti dar vieną titulą, o naujos svajonės.
„Turiu vieną svajonę, - atskleidė buvęs krepšininkas. - Labai noriu paslidinėti kalnuose. Slides jau turiu, tik nežinau, kada pavyks. Tai ne toks dalykas, kad gali pasakyti: „Viskas, rytoj važiuojam“. Reikia pasiplanuoti. Kada pastarąjį kartą stovėjau ant slidžių? Gal būdamas septynerių“.
Po pusmečio pertraukos be krepšinio, R. Šiškauskas debiutavo Kauno krepšinio mėgėjų lygoje, gimtųjų Kaišiadorių komandoje. Debiutas buvo paženklintas pergale, dvigubu dubliu – 23 taškai, 11 atkovotų kamuolių ir trauma. Gydydamasis pasuktą koją, puolėjas svarsto ir apie debiutą Vilniaus krepšinio sąjungos A lygos komandoje „Brazylija-Ego Forte“.
„Skambino, klausė: „Norėtum? Galėtum?“ Lyg ir sutarėme, bet nepažadėjau, kad dalyvausiu visose rungtynėse. Sakiau: žaisiu tik tada, kai galėsiu, kai būsiu laisvas“, - tvirtino vienas garsiausių šio amžiaus Lietuvos krepšininkų.
Nors jis vis dar įdėmiai seka krepšinio pasaulio naujienas, kol kas yra tikras, kad vėl pasinerti į profesionalųjį sportą jis nenori. Todėl kol kas nenori ir tapti treneriu.
„Niekada negali sakyti „niekada“. Gal vieną rytą pabusiu ir galvosiu tik apie tai, kad noriu būti treneris. Tačiau dabar savęs nematau šiame darbe, nes noriu laisvės.
Nenoriu vėl prisirišti, vėl gyventi įtampoje ir rutinoje – varžybos, treniruotės.
Negana to, kad treneris nuolat dirba salėje, dar ir grįžęs namo jis visą vakarą galvoja, kaip reikės žaisti, kokias schemas taikyti, kokia turėtų būti gynyba. Treneris laisvo laiko neturi niekada – nei namuose, nei salėje.
Jis gerokai labiau užimtas nei žaidėjas. O aš noriu turėti laiko sau ir savo šeimai – žmonai ir dviem sūnums“, - tvirtino R. Šiškauskas.
