Teisinis pagrindas pareikšti ieškinį Europos Teisingumo Teisme ir jo įgyvendinimo sąlygos
Fizinių ir juridinių asmenų teisę teikti ieškinį ir bylinėtis Europos Teisingumo Teisme (toliau – ETT) numato Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 263 str. 4 d., kurioje valstybės narės susitarė ir įtvirtino, jog kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių.
Pirmoje ir antroje 263 str. pastraipose nustatyta, jog ginčijami gali būti tik Tarybos, Komisijos, Europos Centrinio Banko, Europos Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos aktai, sukuriantys teises ir pareigas, t.y. rekomendacijos ar kitokie neįpareigojantys aktai negali būti ginčo objektu. Teisiniai argumentai, kodėl tokie aktai yra neteisėti turi būti paremti bent vienu iš keturių pagrindų: kompetencijos trūkumu, esminiu procedūrinio reikalavimo pažeidimu, Sutarčių ar kokių nors su jų taikymu susijusių teisės normų pažeidimu arba piktnaudžiavimu įgaliojimais.
Taigi ETT nagrinėja tik Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijų priimtų aktų teisėtumą. Nacionaliniai aktai, nepaisant to, ar jie įgyvendina ES teisę ar yra grynai nacionalinio pobūdžio, turi būti ginčijami nacionaliniuose teismuose. Tuo atveju, jei teismui kyla klausimų, ar šis aktas suderinamas su ES teise arba, ar ES priemonė, kurią nacionalinis aktas įgyvendina, yra teisėta, jis, vadovaujantis SESV 267 str., gali, o tam tikrais atvejais privalo, kreiptis į ETT prejudicinio sprendimo. Būtina paminėti, kad ES institucijų priimtą teisės aktą neteisėtu ir negaliojančiu gali pripažinti tik ETT, kurio sprendimas dėl akto taikymo turi atgalinį (ex tunc) efektą (Kühne & Heitz NV, bylos Nr. C-453/00, p. 21-22).
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal SESV 256 str. 1 d. tiesioginiai ieškiniai, numatyti SESV 263 str., turi būti pareikšti Bendrajame Teisme (ETT susideda iš Bendrojo teismo – iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo vadinto pirmosios instancijos teismu – ir Teisingumo Teismo bei specializuoto Tarnautojų Teismo), jei išimtis nenumatyta Teisingumo Teismo Statute. Tačiau šiuo metu galiojančio Statuto 51 str. tokias išimtis numato tik tuo atveju, kai ieškinį reiškia valstybė narė arba ES institucijos ir tik dėl labai ribotos kategorijos aktų, todėl visi fizinių ir juridinių asmenų reiškiami ieškiniai keliauja į Bendrąjį Teismą.
Be to, SESV 263 str. 6 d. numato terminą tiesioginiam ieškiniui pareikšti. Pagal šią teisės normą, ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo. Vis dėlto, ši taisyklė kiek sušvelninama Bendrojo Teismo Procedūros Reglamento 102 str., kuris numato, jog tuo atveju, jei teisės aktas buvo paskelbtas ES Oficialiajame Leidinyje, 2 mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo keturioliktos dienos po jo paskelbimo. Visi terminai dėl nuotolių pratęsiami dešimt dienų. Taigi, tai reiškia, kad asmuo, ketinantis pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme tam dažniausiai turi 2 mėnesius ir 24 dienas.
Taigi, iš pirmiau pateiktų nuostatų galima daryti išvadą, kad kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę teisingumo ieškoti ES teismuose, tačiau tokia galimybe galima pasinaudoti tik dėl tiesiogiai Sutartyse numatytų teisės aktų ir esant tam tikriems pagrindams, o ginčyti nacionalinio pobūdžio aktus, nepaisant to, pasitikima ar ne vietiniais teismais, reikia nacionaliniuose teismuose.
SESV 263 str. 4 d. numatyti reikalavimai tiesioginio ieškinio priimtinumui
Kaip jau minėta, fiziniai ir juridiniai asmenys ETT gali ginčyti tik ES institucijų priimtus aktus. Tačiau tai yra ne vienintelis reikalavimas, numatytas sutartyse. Kaip Inuit byloje apibendrino Bendrasis Teismas, fizinis arba juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl jam skirtų aktų, taip pat dėl, pirma, visuotinio taikymo įstatymo galią turinčio arba reglamentuojančio pobūdžio akto, kuris su juo susijęs tiesiogiai ir konkrečiai, ir, antra, tam tikrų visuotinio taikymo aktų, t. y. reglamentuojančio pobūdžio aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių (Inuit, bylos Nr. T-18/10, p. 45). Taigi, fizinis ir juridinis asmuo ieškinį gali pareikšti trim atvejais. Kiekvienas šių atvejų reikalauja papildomo aptarimo.
Pirmiausia, fizinis ir juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl jam tiesiogiai skirto akto. Šis pagrindas ieškinio pareiškimui yra aiškiausias ir mažiausiai komplikuotas, kadangi vienintelis dalykas, kurį reikia įrodyti aplikantui, yra ginčijamo teisės akto adresatas. Garsiausias šiuo pagrindu priimtas Teismo sprendimas yra Microsoft byla (bylos nr. T-201/04). Joje Komisija priėmė sprendimą, adresuotą tiesiogiai Microsoft, dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Microsoft, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pateikė ieškinį Bendrajame Teisme. Kadangi ginčijamas teisės aktas buvo adresuotas tiesiogiai ieškovui, Microsoft ieškinys buvo priimtas net nekeliant papildomo klausimo dėl priimtinumo.
Antra, pati sudėtingiausia ieškinio priimtinumo procedūra, numatyta SESV 263 str. 4 d., yra ieškinys dėl aktų, kurie tiesiogiai ir konkrečiai susiję su aplikantu. Šiuo atveju, pagal gana gausią Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką, ieškovas turi įrodyti egzistuojant dvi sąlygas – tiesioginį ir individualų suinteresuotumą. Vis dėlto, tai padaryti nėra lengva.
Vadovaujantis Teismo praktika, ieškovas yra tiesiogiai suinteresuotas tada, kai, pirma, ginčijamas ES institucijos aktas tiesiogiai veikia šio asmens teisinę padėtį ir, antra, nepalieka jokios diskrecijos asmenims, kuriems jis skirtas ir kurie atsakingi už jo įgyvendinimą, kuris yra vien automatinio pobūdžio ir kyla tik iš ES teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (Lootus Teine Osaühing, bylos Nr. T-127/05, p. 39; Inuit, bylos Nr. T-18/10, p. 71 ir kt.). Tai reiškia, kad asmuo, ginčijantis kitam asmeniui skirtą aktą, turi įrodyti, kad aktas tiesiogiai veikia jo padėtį. Toks aktas pavyzdžiui galėtų būti Komisijos sprendimas, skirtas Lietuvos Respublikai, kuriame nurodoma, jog Lietuva neteisėtai skyrė paramą pvz. konkrečiai avialinijų bendrovei ir tokia parama turi būti nutraukta. Be abejo, avialinijų kompanija būtų tiesiogiai suinteresuota, kadangi dėl tokio sprendimo ji nebegaus paramos iš valstybės. Be to, tokio pobūdžio sprendimas nereikalauja jokių įgyvendimo priemonių ir yra automatinis, todėl įgyvendinama ir antroji Teismo suformuluota taisyklė, kad aktas būtų automatinio pobūdžio.
Kitas, labiau kontroversiškas reikalavimas yra individualaus suinteresuotumo įrodymas. Šiuo atveju Teismas, nagrinėdamas ieškinio priimtinumą taiko vadinamąją Plauman formulę, pagal kurią asmuo yra individualiai suinteresuotas, jei ginčijamas aktas paveikia jį dėl tam tikrų jo ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, kurios asmenį išskiria iš kitų asmenų ir taip individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam skirtas sprendimas (Plauman, bylos Nr. 25/62, Unión de Pequeños Agricultores, bylos Nr. C-50/00, p. 36). Taigi, jei Taryba ir Europos Parlamentas priima reglamentą, t.y. teisės aktą nereikalaujantį įgyvendinimo priemonių ir skirtą valstybėms narėms, asmuo praktiškai neturi galimybių ginčyti šio akto teisėtumo, kadangi įrodyti, kad ieškovas yra vienintelis visos ES mastu individualiai suinteresuotas ir išsiskiriantis iš visų kitų subjektų, yra praktiškai neįmanoma. Tai Unión de Pequeños Agricultores byloje pastebėjo ir generalinis advokatas Jacobs, siūlęs švelninti šią sąlygą. Tą patį daryti siūlė ir Bendrasis Teismas Jégo-Quéré byloje (bylos Nr. T-177/01). Vis dėlto Teisingumo Teismas, nagrinėjęs abi bylas apeliacine tvarka, nurodė, jog teisminės gynybos priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, sistemą turi nustatyti valstybės narės (Unión de Pequeños Agricultores, bylos Nr. C-50/00, p. 41; Jégo-Quéré, bylos Nr. C-263/02, p. 31), todėl teismas savavališkai negali keisti Plauman formulės, kurią pats iš tikro ir suformulavo.
Taigi, siekiant, jog būtų panaikintas ne konkrečiai ieškovui skirtas aktas, jis turi įrodyti, jog šis aktas jį paveikia tiesiogiai, nepalieka jokios diskrecijos įgyvendinti tokį aktą adresatui, o pats ieškovas gali save išskirti iš visų kitų potencialių aplikantų. Akivaizdu, kad įrodyti visas šias sąlygas yra itin sunku, o visuotinio pobūdžio aktų, tokių kaip reglamentas, atveju praktiškai neįmanoma, todėl valstybės narės Lisabonos sutartimi numatė naują – trečią – galimybę fiziniams ir juridiniams asmenims – ginčyti reglamentuojančio pobūdžio aktą, tiesiogiai susijusį su ieškovu (bet skirtą ne jam) ir nereikalaujantį įgyvendinamojo pobūdžio priemonių.
Vis dėlto, nei SESV nei ES Sutartis neapibrėžia, kas yra „reglamentuojančio pobūdžio aktas“, todėl jau pirmojoje byloje, kurioje buvo pareikštas tiesioginis ieškinys po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, į šį klausimą teko atsakyti Bendrajam Teismui. Išanalizavęs Lisabonos sutarties travaux préparatoires, Teismas Inuit byloje nusprendė, kad „reglamentuojančio pobūdžio teisės akto“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 263 str. 4 d., turi būti aiškinama kaip apimanti bet kurį visuotinio taikymo teisės aktą, jeigu tai nėra įstatymo galią turintis teisės aktas. Tad fizinis arba juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl įstatymo galią turinčio teisės akto panaikinimo tik jeigu jis yra su juo tiesiogiai ir individualiai susijęs (Inuit, bylos Nr. T-18/10, p. 56). Pagal SESV 289 str. 3 d. įstatymo galią turinčiais teisės aktais laikomi aktai, priimti laikantis teisėkūros procedūros. Pagal to paties straipsnio 1 d. tokiais aktais, pirmiausia, laikomi reglamentai, direktyvos ir sprendimai, priimti Europos Parlamento ir Tarybos, veikiančių kartu.
Ieškovui įrodžius, kad jo ginčijamas aktas yra reglamentuojančio pobūdžio, Teismas dar turi įvertinti, ar šis aktas yra tiesiogiai susijęs su ieškovu. Atsakymą, kokie kriterijai turi būti taikomi tokiam įvertinimui, Bendrasis Teismas pateikė Microban byloje. Teismas pacitavo jau anksčiau suformuotą teismų praktiką dėl tiesioginio suinteresuotumo ir nurodė, jog Lisabonos sutartimi numatyta nauja galimybe reikšti ieškinius fiziniams ir juridiniams asmenims buvo siekiama palengvinti ES institucijų priimtų aktų teisėtumo ginčijimą. Dėl to ir tiesioginis suinteresuotumas jokiais atvejais negali būti aiškinamas siauriau nei iki tol formuotoje teismų praktikoje (Micrbonan, bylos Nr. T-262/10, p. 32).
Microban byloje Bendrasis Teismas, vertindamas, kada reglamentuojančio pobūdžio aktas nereikalauja įgyvendinimo priemonių, iš esmės nurodė, jog tai turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju. Microban byloje ginčijamu Komisijos sprendimu valstybės narės turėjo diskreciją uždrausti vartoti tam tikras chemines medžiagas iki 2011 m. lapkričio 1 d., tačiau bet kuriuo atveju sprendimu tokių medžiagų vartojimas buvo automatiškai uždraudžiamas nuo minėtos datos. Teismas nusprendė, kad tokia valstybėms narėms palikta diskrecija nereiškia, jog aktas reikalauja įgyvendinimo priemonių (Microban, bylos Nr. T-262/10, p. 38).
Išvados
Taigi, įvertinant Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo suformuotą praktiką, galima teigti, kad fiziniai ir juridiniai asmenys reikšti tiesioginius ieškinius ETT gali tik labai ribotais atvejais, kadangi ieškinio priimtinumui būtina įrodyti egzistuojant daug sąlygų. Tačiau fizinis ir juridinis asmuo, manantis, kad tam tikras ES institucijos aktas yra neteisėtas, gali bandyti naudotis kitomis priemonėmis. Pvz., asmuo gali prašyti ieškinį pareikšti valstybę narę (valstybės narės gali ginčyti bet kurį institucijos aktą nepaisant suinteresuotumo) arba reikalauti valstybę narę priimti tam tikras įgyvendinančias priemones. Tokiu atveju, asmuo galėtų ginčyti šias priemones nacionaliniame teisme, kuris turėtų galimybę per prejudicinio sprendimo procedūrą kreiptis dėl ES institucijos akto teisėtumo į ETT. Dar viena galimybė, nors ir ne visai teisinė, yra priimto akto pažeidimas. Tokiu atveju prieš asmenį būtų pradėtos procedūros nacionaliniu lygmeniu ir vėlgi asmuo galėtų prašyti nacionalinio teismo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo.
