Rygoje susitikę Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkio ministrai tarėsi, kaip būtų galima išsireikalauti didesnių tiesioginių išmokų Baltijos šalių žemdirbiams 2014–2020 metų ES finansiniu laikotarpiu, ir derino savo pozicijas dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos.
– Ar dar yra vilties įtikinti ES padidinti tiesiogines išmokas Baltijos šalių žemdirbiams ir kokio jų lygio galima realiai tikėtis? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos.
– Be abejo, jei šio tikslo Baltijos šalys sieks pavieniui, nieko nepavyks išpešti, tad Rygoje ir sutarėme, kad vieningai laikysimės tiek dėl tiesioginių išmokų, tiek dėl ES žemės ūkio politikos gairių.
Kol tebevyksta derybos dėl 2014–2020 metų ES finansinės perspektyvos, neaišku, kokio dydžio tiesioginių išmokų gali realiai tikėtis Baltijos šalys.
Sieksime kiek įmanoma priartėti prie ES vidurkio ir norime, kad būtų kuo trumpesnis pereinamasis laikotarpis.
– Kurių ES valstybių paramos tikitės derantis dėl šių tikslų?
– Daugelis ES valstybių supranta, kad nėra gerai, kai Baltijos šalių žemdirbiai gauna maždaug per pusę mažesnes tiesiogines išmokas nei Bendrijos vidurkis.
Bet nebūtų lengva nurodyti konkrečias mūsų sąjungininkes. Juk visi pirmiausia rūpinasi savo interesais, o dauguma valstybių nėra nuskriaustos ir nenori rizikuoti tuo, ką turi, užtardamos kitas ES nares.
– Bet gal galima tikėtis Lenkijos, kurios žemdirbiai taip pat negauna ES vidurkį siekiančių tiesioginių išmokų, paramos?
– Lenkija – didelė valstybė, galinti ir savarankiškai daryti įtaką Briuseliui. Gal todėl lenkai nesistengia derinti savo veiksmų su mumis.
– ES vis stipriau jaučiamas Didžiosios Britanijos ir kai kurių kitų šalių spaudimas keisti žemės ūkio politiką, mažinti paramą žemdirbiams. Kokios nuomonės laikysis Lietuva?
– Jau žinome, kad ES biudžetas mažės, todėl ir žemdirbiai gaus mažiau paramos, nors to nereikėtų daryti. Be to, žemės ūkio neplėtojančios šalys nori pinigus nukreipti į labiau jų interesus atitinkančias sritis.
Bet ES bendroji žemės ūkio politika ir ateityje turi stengtis išlaikyti konkurencingą žemės ūkį, o tai įmanoma tik jį remiant. Tokios pozicijos laikosi visos Baltijos šalys.
Parama žemės ūkiui pirmiausia reikalinga ne rūpinantis ūkininkais, o tam, kad europiečiai galėtų maitintis kokybišku ir pigesniu maistu.
– Kaip ketinate keisti savo pirmtako buvusio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus politiką?
– Blogiausias dalykas atėjus naujam ministrui – staigūs pokyčiai, griovimas visko, ką darė pirmtakas, nesukuriant nieko nauja.
Neketinu taip elgtis. Sieksiu, kad ministerijos veikla būtų nuosekli, sprendimai bus priimami tik gerai viską apsvarsčius.
Be abejo, pokyčių ministerijos politikoje bus, nes per pastaruosius ketverius metus prisikaupė nerimą keliančių problemų. Pavyzdžiui, Lietuvoje beveik 18 proc. sumažėjo melžiamų karvių. Viena priežasčių – labai menkas dėmesys gyvulininkystei.
Pieno tiekimas smarkiai nesumažėjo, nes dėl gerėjančios gyvulių genetikos, selekcininkų veiklos augo karvių produktyvumas, bet šios galimybės pamažu išsemiamos. Beje, ir selekcijos sistema pastaraisiais metais buvo neracionaliai optimizuota.
Smunka ir kiaulininkystė, Lietuva jau tik 52 proc. apsirūpina kiauliena, nors, aišku, didelė kiaulių koncentracija kelia aplinkosaugos problemų.
Bet žalos padarė ir netinkama agrarinė politika – nebuvo ieškoma būdų, kaip, nekenkiant aplinkai, būtų galima skatinti kiaulių auginimą.
Susidūrėme ir kitais sunkumais. Ankstesnė Vyriausybė papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms skyrė vos 75 mln. litų, nors viešai skelbė, kad pinigų numatyta daugiau – 117 mln. litų. Mums pavyko rasti papildomų lėšų ir padidinti finansavimą iki 106 mln. litų.
– Keičiantis ministrams neretai atleidžiama ir nemažai nepolitinio pasitikėjimo darbuotojų. Kaip jūs elgsitės?
– Jau pirmą darbo dieną darbuotojams pasakiau, kad juos vertinsiu tik pagal kompetencijos, sąžiningumo, pareigingumo kriterijus. Į jų politines pažiūras nekreipsiu dėmesio – kas norės ir sugebės dirbti, galės tęsti darbą. Jokio vadinamojo politinio valymo tikrai nebus.
