Briuselis – ne tik Belgijos, bet ir europinės politikos, šnipų ir lobistų sostinė. Kalbama, kad pastarųjų daugiau gali būti tiktai JAV.
Vis dėlto masiškai įvairių interesų grupuočių dėmesį Briuselis patraukė palyginti neseniai. Skaičiuojama, kad prieš 20 metų lobistų Briuselyje buvo vos tūkstantis.
Bet kai ES šalys narės vis daugiau nacionalinių reikalų atidavė Bendrijos žinion, į Briuselį ėmė plūsti ir viso pasaulio lobistai.
Juk jų užduotis – daryti spaudimą politikams ir siekti verslui ar kitoms sritims palankių sprendimų.
Pasirodo, lobistinio spaudimo rezultatas yra ir vienas pamatinių ES projektų – bendroji rinka.
Paviešinus slaptus susirašinėjimus paaiškėjo, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje susivieniję Europos verslo gigantai kreipėsi į Vakarų šalių lyderius su įspėjimu, kad jei jie nesukurs bendrosios rinkos, verslininkams gali tekti perkelti veiklą į kitas šalis.
Tad per kelerius metus lobistų skaičiui Briuselyje išaugus iki 15–20 tūkstančių vis dažniau kyla klausimas: kas šiuo metu Europoje priima sprendimus?
Politikai ar jiems milžinišką įtaką darantys lobistai, dėl dalyvavimo teisėkūros procese jau praminti ketvirtąja ES institucija?
Vieno atstovo pakanka?
Milžinišką verslo grupių sutelktį Briuselyje liudija ir vadinamasis europinis miesto rajonas.
Ant aplink ES institucijas esančių namų iškabintos įvairiausių tarptautinių įmonių, asociacijų, verslo konsultantų ar teisininkų kontorų lentelės.
Netoli Komisijos ir Tarybos pastatų įsikūrusi ir Lietuvos verslo atstovybė.
Tačiau tarp tūkstančių kitų šalių lobistų Lietuvos verslininkams Briuselyje atstovauja vienintelis Tomas Vasilevskis.
Šešerius metus Briuselyje lobistu dirbantis T.Vasilevskis „Lietuvos rytui” pasakojo, kad jo darbas – padėti šalies organizacijoms ir verslininkams perprasti sudėtingą europinės teisės aktų leidybą.
Taip pat padėti išsiaiškinti, kas, kada ir kur bus svarstoma, nurodyti, kam ir kaip palankiausia pristatyti savo poziciją, informuoti apie kitų verslininkų ar šalių nusiteikimą.
Tiesa, žinant, kad mieste veikia tūkstančiai dideles komandas turinčių įmonių ir asociacijų, vieno žmogaus pastangos ginti šalies verslo interesus atrodo mažų mažiausiai kuklios.
„Norint atstovauti Lietuvos interesams, nebūtina visiems būti Briuselyje. Pakanka žinoti, kada atvažiuoti, kada ir su kuo susitikti.
Be to, Lietuvos įmonės stoja į įvairias tarptautines organizacijas, kurios taip pat teikia informaciją ir atstovauja jų interesams.
Reikia pažymėti, kad lobizmas vis mažiau individualus. Žiūrima, kieno interesai panašūs, derinamos pozicijos.
Kartu su kitų sričių verslininkais ar kitomis šalimis interesus paprasčiau ir efektyviau pristatyti Komisijos nariams, jų kabinetų vadovams ar Europos Parlamento nariams”, – teigė vienintelis oficialiai Briuselyje dirbantis lietuvis lobistas.
Gaunama abipusė nauda
Būtent išsami, patikima ir tiksli informacija ir yra tai, ko iš lobistų tikisi institucijų atstovai.
Nors visuomenėje įprasta manyti, kad lobistai savo tikslą pasiekia kyšiais, T.Vasilevskio teigimu, geriausiai tam tikros srities interesus apgins konkretūs skaičiai, poveikio analizė, surinkta ekspertų nuomonė.
„Lobistai yra tarpininkai tarp savo atstovaujamų sričių ir valdžios atstovų. Jie išmano procesą, turi daug patikimų žinių, kuriomis dalijasi su įstatymų leidėjais.
Teikdami informaciją apie galimą poveikį ir norimus rezultatus jie siekia palankesnio sprendimo. Svarbu, jog žmonės suprastų, kad lobizmas yra teisėta veikla – kaip ir visos kitos.
Čia svarbiausia – ne pinigai, o reputacija: jos neužsidirbsi politikams nešdamas suvenyrus, gėrimus, saldainius ar kyšius.
Toks lobisto elgesys Briuselyje liktų nesuprastas.
Geras vardas užsidirbamas ne dovanomis, o teikiamomis patikimomis žiniomis apie tam tikro teisės akto poveikį tavo atstovaujamai sričiai”, – „Lietuvos rytui” aiškino T.Vasilevskis.
Pašnekovo teigimu, bendravimas tarp lobistų grupių ir politikų pagrįstas tam tikromis etikos taisyklėmis, tad elgtis neteisėtai būtų pernelyg rizikinga.
Net pasiūlymas kartu išgerti alaus gali pasirodyti pavojingai peržengiantis dalykinio bendravimo ribas.
„Tai pasitikėjimu ir skaidrumu grįsti santykiai. Gal skamba keistai – kodėl pareigūnas turi pasitikėti kažkokiu verslininku? Tačiau būtina suprasti, kad lobistai ne tik stengiasi gauti naudos, bet ir patys ją suteikia.
Politikai negali būti visų klausimų specialistai. Viską sužinoti jie neturi nei laiko, nei išteklių.
Tad daug naudingos informacijos apie planuojamo teisės akto pliusus ir minusus, galimą poveikį ir siūlomas pataisas politikams pateikia būtent lobistai.
Susitikinėdami su įvairiausių sričių ir skirtingas pozicijas ginančiomis interesų grupėmis įstatymų leidėjai gali susidaryti išsamų vertinimą”, – tikino Briuselyje dirbantis lietuvis.
Įvaizdį gadina skandalai
Lobisto reputacijos svarbą pabrėžia ir vyndarių asociacijų interesus Briuselyje ginantis Jose Ramonas Fernandezas: „Viena esminių mūsų profesijos taisyklių – negalime sau leisti meluoti arba pateikti tiktai dalį informacijos.
Be galo svarbu, kad į tave žiūrėtų kaip į patikimą pašnekovą.”
Lobistų reputacija suinteresuotos ir ES institucijos. Konsultacijoms su interesų grupėmis tapus įprasta praktika, Briuselyje pabrėžiama, kad lobizmas – svarbi ir teisėta demokratijos proceso dalis.
Tačiau dar garsiau už argumentus apie lobizmo naudą skamba su juo susiję korupcijos skandalai. Nuo pastarojo praėjo vos keli mėnesiai.
Tąkart atsistatydinti buvo priverstas už sveikatos ir vartotojų politiką atsakingas Europos Komisijos (EK) narys iš Maltos Johnas Dalli.
Europos Komisijai svarstant su tabako gaminiais susijusio įstatymo projektą, į ES kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) kreipėsi Švedijos tabako gamintoja „Swedish Match”.
Jos teigimu, vienas Maltos verslininkas, pasinaudodamas ryšiais su J.Dalli, įmonei už pinigus siūlė palankius šio įstatymo sprendimus.
Nors kaltinimų pagrįstumo nepavyko nustatyti, nenorėdamas pakenkti EK J.Dalli pernai spalio mėnesį atsistatydino iš komisaro pareigų.
Žurnalistai prigavo EP narius
Žingsnis garbingas. Tačiau tokio paties sprendimo nepriėmė vienas iš trijų į korupcijos skandalą įklimpusių Europos Parlamento (EP) narių.
2011 metais lobistais apsimetę britų laikraščio „The Sunday Times” žurnalistai EP nariams pasiūlė finansinę padėką mainais už palankesnių pataisų inicijavimą. Ant jauko užkibo trys garsūs Rumunijos, Slovėnijos ir Austrijos politikai.
Buvęs Rumunijos premjeras Adrianas Severinas lobistais apsimetusiems žurnalistams laiške patvirtino, kad jų pageidaujama pataisa buvo pateikta laiku. Už „patariamąsias paslaugas” jis pateikė 12 tūkst. eurų sąskaitą.
Slovėnijos užsienio reikalų eksministras Zoranas Thaleris už EP pateiktą pataisą paprašė pinigus jam pervesti į Londone įkurtos įmonės sąskaitą.
O buvęs Austrijos vidaus reikalų ministras Ernstas Strasseris susikompromitavo tariamus lobistus informavęs, kad jų pageidautoms pataisoms EP komitete buvo pritarta, bet ir už tai į banko sąskaitą Austrijoje nurodęs pervesti 25 tūkst. eurų.
„The Sunday Times” paviešinus šią informaciją, austras ir slovėnas gynėsi iškart žinoję, kad turi reikalų su žurnalistais. Esą jie provokaciją tęsė norėdami patikrinti, kaip toli nueis apsimetėliai.
Tačiau tokie pasiteisinimai kolegų neįtikino ir abu politikai turėjo palikti EP. Negana to, praėjusį mėnesį Vienos teisme E.Strasseris už korupciją buvo nuteistas 4 metams kalėjimo.
Savo ruožtu rumunas A.Severinas teigė nepadaręs nieko neleistina, tad ir toliau dirba EP. Tiesa, iš savo narių jį pašalino Socialistų frakcija.
Skaidrumas parūpo estui
Kur dideli pinigai, ten sunku išvengti korupcijos – tokios nuomonės laikosi belgas Matthieu Lietaert’as, dokumentinio filmo apie lobizmą Briuselyje autorius.
„Tačiau dėl tokių atvejų nereikėtų neigiamai vertinti pačios lobizmo idėjos.
Priešingai – tai puikus būdas politikams gauti daug naudingos, išsamios informacijos, kurią parengia puikūs tam tikros srities žinovai.
Tamsioji šio reiškinio pusė yra tai, kad lobizmas Europoje dar nepakankamai skaidrus ir reglamentuotas”, – „Lietuvos rytui” teigė M.Lietaert’as.
Kurdamas dokumentinį filmą „Verslas Briuselyje” („The Brussels Business”) šis belgas susipažino su Europos Komisijos nariu iš Estijos – Siimu Kallasu.
Šią kadenciją atsakingas už transportą, 2004–2010 metais jis buvo administracinių reikalų, audito ir kovos su sukčiavimu komisaras.
Eidamas šias pareigas S.Kallasas pasiryžo politikų ir lobistų santykiams suteikti daugiau viešumo ir skaidrumo.
Eurokomisaras iš Estijos pasiūlė sukurti europinį registrą, kuriame privalėtų užsiregistruoti visi lobistine veikla užsiimantys asmenys ar organizacijos.
Tačiau nesulaukęs kitų Komisijos narių palaikymo, S.Kallasas turėjo pasitenkinti tik naujai sukurtu neprivalomu skaidrumo registru.
Savanoriškai jame užsirašiusios įmonės, asociacijos ar pavieniai lobistai įsipareigoja paisyti bendravimo su politikais etikos normų.
Be to, sąraše būtina nurodyti ir lobizmui skiriamą sumą. Tačiau kam konkrečiai pinigai bus leidžiami, detalizuoti nebūtina.
Nors per kelerius registro egzistavimo metus jame atsirado per 5 tūkst. įrašų, iki šiol oficialiai lobistinės veiklos Europoje neketina patvirtinti tokios milžinės kaip „Coca-Cola”, bankas „Barclays” ar automobilių gamintoja „Nissan”.
Kova – ir tarp pačių lobistų
Kad toks registras kol kas labiau simbolinis, rodo ir tai, kad nėra sukurta jokių instrumentų patikrinti, ar lobistų ir įmonių pateikti duomenys yra teisingi.
Be to, interesų grupės nėra įpareigotos nurodyti, kokias sumas skiria konkretiems klausimams.
„Įsivaizduokime, kad Komisija imasi genetiškai modifikuotų organizmų klausimo ir skatina visus suinteresuotus asmenis siųsti pasiūlymus, teikti poveikio analizę.
Kadangi skaidrumo registras nėra būtinas, Komisija negali sužinoti, kas finansavo vieną ar kitą tyrimą, kas sumokėjo pataisas parengusiems teisininkams ir kieno interesai slypi po vienu ar kitu pasiūlymu.
Vadinasi, gali būti, kad didelė dalis informacijos iš neva skirtingų šaltinių iš tiesų bus pateikta tų pačių interesų grupių. Kol kas tam užkirsti kelio ES institucijos dar negali”, – aiškino M.Lietaert’as.
Be to, neaišku, kaip išvengti ir kitos su lobistine veikla susijusios rizikos.
Tiesa, teigiama, kad teisėkūros procesas yra atviras ir konsultacijos su įvairių sričių atstovais vyksta viso teisės akto leidybos proceso metu.
Vis dėlto neabejojama, kad aktyviau veikiančioms didesnėms ir turtingesnėms interesų grupėms ilgainiui tampa kur kas paprasčiau rasti prieigą prie įtakingiausių ES institucijų pareigūnų.
Tokioms „elitinėms” verslo grupuotėms savo pozicijas išdėstyti yra gerokai paprasčiau nei nedidelėms organizacijoms ar didelių finansinių išteklių neturintiems lobistams.
„Ši sritis taip pat labai problemiška. Kai kurios lobistų organizacijos pajėgia užtvindyti EP jau paruoštomis pataisomis.
Puikiai suprasdami, kad EP nariai turi daug darbo, lobistai jiems pateikia aukščiausios klasės teisininkų parengtas pataisas, atitinkančias ir ES teisę, ir jų verslo interesus.
Keliuose komitetuose dirbantis Parlamento narys ir keli jo padėjėjai tikrai nėra visų sričių specialistai ir neturi begalės laiko.
Todėl patikimo lobisto atneštas tekstas gali atrodyti visai patraukliai. Deja, ne visos interesų grupės sau gali leisti tokias paslaugas”, – teigė lobizmu besidomintis belgas.
Be to, atsiranda rizika, kad gerus nedidelių įtakos grupių pasiūlymus taip pat gali užgožti galingi verslo rykliai.
Vienu tokių pavyzdžių tapo pasiūlymas sveikus maisto produktus žymėti sutartu žaliu ženklu, o ant sveikatai kenksmingo maisto klijuoti įspėjamuosius raudonus lipdukus.
Tačiau manoma, kad vartotojui suprantamą ir naudingą sistemą numarino maisto pramonės gigantai.
Ateityje – griežtesnės taisyklės?
Kad interesų kovos lauke žaidėjų jėgos tikrai nelygios, rodo ir faktai. Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, Europos chemijos pramonės federacija turi daugiau lobistų nei visos aplinkosaugos organizacijos kartu sudėjus.
Tad, norint išvengti elitinių grupių protegavimo, interesų konfliktų ir galimų naujų skandalų, siūloma artimiausiu metu griežtinti ES lobizmo taisykles.
Tarp galimų saugiklių numatomas viešinimas, koks Komisijos narys ar jo kabineto darbuotojas, kada ir su kokiais lobistais buvo susitikęs.
Be to, komisarai ar kiti valdininkai lobistinį darbą galėtų pradėti dirbti praėjus ne mažiau kaip trejiems metams nuo jų darbo Komisijoje pabaigos.
Šių metų viduryje turėtų būti persvarstytas ir skaidrumo registras. Manoma, kad tai bus galimybė šį sąrašą padaryti privalomą ir reikalauti jame pateikti kuo išsamesnę informaciją.
Tad gal ateityje įrašius pavadinimą „Apple” (išvertus iš anglų k. – obuolys) skaidrumo registras pateiks informacijos ir apie verslo interesų Europoje turinčią pasaulinę elektronikos prietaisų gigantę, nes kol kas tarp rezultatų – tik Obuolių ir kriaušių augintojų asociacija.
Lobistai Briuselyje – skaičiai ir faktai
Angliškas žodis „lobby” reiškia koridorių, vestibiulį. Pirmą kartą politiniame kontekste šis žodis pavartotas XIX a. – nuo 1830 metų britų Bendruomenių rūmų koridoriuose ėmė rinktis interesų grupės, norinčios pasikalbėti su tautos išrinktaisiais.
Skaičiuojama, kad per metus lobizmui Briuselyje skiriama apie 65 mln. eurų. Didžiausių įmonių lobizmui skirtas biudžetas kasmet siekia kelis milijonus eurų.
Pagal lobistų skaičių Briuselis jau senokai yra pralenkęs Vašingtoną. 1985-aisiais mieste buvo 654 lobistai, o šiandien čia jų dirba maždaug 15 tūkstančių.
Pavyzdžiui, Vašingtone 2009 metais dirbo tik 14 tūkstančių lobistų. Manoma, kad šiemet jų šiek tiek daugiau, bet vis tiek mažiau nei Briuselyje.
Iš viso Briuselyje biurus turi maždaug 2,6 tūkst. interesų grupių. Tarp jų – prekybos federacijos, konsultantai, nevyriausybinės organizacijos, nacionalinės asociacijos, regioninės iniciatyvinės grupės.
Vienas galingiausių lobistų kabinetų Briuselyje yra „Fleishman-Hillard Brussels”. Biuro, kuriame dirba 44 lobistai, biudžetas – 10 mln. eurų.
Kito biuro – „Burson-Marsteller Brussels” (nuotr.) biudžetas siekia 9 mln. eurų, o jame dirba 60 lobistų.
Oficialus „Burson-Marsteller Brussels” tikslas – padėti organizacijoms ir įmonėms daryti įtaką ES politikai. Lobistai teikia daugiausia politinės komunikacijos paslaugas.
Austro europarlamentaro Hanso Peterio Martino teigimu, per savaitę kiekvieno EP nario iš lobistų gaunamų kvietimų ir pasiūlymų vertė yra maždaug 10 tūkst. eurų.
