Kad du butai – vieno ir dviejų kambarių, esantys vienas šalia kito, gali būti sujungti, G.Bacevičiūtės tėvas svarstė prieš kelis dešimtmečius.
Gimus dvynukėms Giedrei ir Miglei padėti jas auginti pasisiūlė močiutė ir – šeimos džiaugsmui – tapo kaimyne.
Mergaičių vaikystė prabėgo pušyne Antakalnyje.
Praėjus keleriems metams po mokyklos baigimo Giedrė paliko tėvų namus.
Dvynė sesuo šeimos lizdelį susisuko anapus Atlanto, o Giedrė su vyru Pauliumi į tuščius tėvų namus grįžo beveik po dvidešimties metų. Per tą laiką ji pagyveno keliuose butuose, tačiau, suprantama, nuomojamos sienos moteriai nekėlė ūpo kurti. Užtat vaikystės namams su kaupu skyrė meilės, jėgų ir laiko. Ir visas santaupas.
Bendraamžiai baldai atgijo
Taigi vieną vakarą Giedrė su drauge architekte Giedre Sutkute sėdo prie kompiuterio ir porą valandų braižė, kaip ir kurias pertvaras keisti dviejų kambarių buto erdvėje. Tik vėliau, įpusėjus remonto darbams, šeimininkė nusprendė sujungti dviejų 50 ir 28 kvadratinių metrų butų erdves ir šį kartą sienų planą nusibraižė pati.
Rekonstruotame bute ji sutalpino tris kambarius, virtuvę, drabužinę, erdvų koridorių ir du vonios kambarius.
Kai zonų išdėstymas buvo baigtas, Giedrei atsivėrė antrasis kvėpavimas. „Nuosaiki eklektika”, – taip savo interjerą vadina rinkodaros vadybininkė.
Ji nė minties neturėjo samdyti žmogų, kuris dekoruotų jos namus. Visos smulkmenos – jos apgalvotos. Daugelis aksesuarų, netgi baldų – jos sukurti.
Pavyzdžiui, ant tuščio penkių litrų talpos viskio butelio Giedrė užmovė prekybos centre įsigytą gobtuvą, pragręžė skylę laidui ir jis virto darbo kambario šviestuvu.
O virš virtuvės stalo kabančius šviestuvus papuošė cilindru ir katiliuku, kuriuos pagal užsakymą pagamino skrybėlių meistrė. Tiesa, tai ne Giedrės idėja – šviečiančias skrybėles matė kažkuriame salone, tačiau jų kaina pasirodė per didelė, tad pasigamino pati.
Pati sugalvojo dviejų spintų stumdomųjų durų dekorą – ant jų buvo perkelti piešiniai, prieš tai atspausti ant drobės.
Dar vienas į kambarį vedančias sustumiamąsias ažūrines duris iš vienos pusės Giedrė apklijavo mediniu ornamentu, iš kitos – dirbtinės odos danga, ant kurios atspaustas Pablo Picasso eskizo piešinys.
Ypatingas dėmesys lėlėms
Koridoriuje stovinti paprasta komoda sužėrėjo, kai šeimininkė ją „apvilko” veidrodžio drabužiais. Kone Giedrės bendraamžiams – sofai „Jotulė” ir dar senesniems dviem foteliams, kurie niekur nebuvo dingę iš namų, taip pat buvo pasiūti nauji ryškūs rūbai.
Nedidelėje virtuvėje Giedrė būtinai norėjo kvadratinės plieninės plautuvės. Bet vėlgi – baisiai brangi.
„Kai ieškai, tai ir randi”, – šypsosi moteris, vienoje įmonėje užsisakiusi lygiai tokią, kokios norėjo. Ir net su kartu išlietu stalviršiu ji atsiėjo perpus pigiau negu matyta.
Svetainėje, kuri yra vienoje erdvėje su virtuve, – ramios rusvai pilka ir balta spalvos, tačiau jas pažadina rožiniai akcentai.
Kai menininkės Jūratės Jasevičienės paprašė sukurti jai ryškią rožinę lėlę, ji vis atidėliojo užsakymą, mat tikėjosi, kad tokia Giedrės užgaida tiktai dėl nėštumo. Bet ir pagimdžiusi Kiprą užsakovė neatlyžo – būtinai norėjo rožinės gražuolės.
Jūratės sukurtoms lėlėms šiuose namuose yra skiriamas ypatingas dėmesys.
Kiekviena iš šešių turi savo vietą ir istoriją, primenančią svarbiausias šios šeimos narių gyvenimo akimirkas.
Didelės išlaidos plytelėms
Nors šeima dar nedidelė, Giedrė džiaugiasi, kad ryžosi įsirengti du tualetus, dušo kabiną ir vonią. „Patogu”, – atremia nustebusį žvilgsnį.
Ji trumpai svarstė, ar gali sau leisti prabangą – išklijuoti šias patalpas mozaikinėmis plytelėmis. „Maniau, čia gyvensiu mažiausiai dešimt metų, tai per tokį laiką estetinis pasitenkinimas nusvers plytelėms skirtas išlaidas”, – racionaliai apskaičiavo.
Kadangi nutarė investuoti daug, ypač atkakliai ieškojo plytelių spalvų ir atspalvių. Vonios kambariui atrinko turkio spalvos mozaikines ir keramines sienų plyteles bei bronzos spalvos mozaikines grindų plyteles, o dušo kambaryje – mėlynos, rausvos ir baltos keraminės bei mėlyno stiklo mozaikinės sienų plytelės. Ant baltų sienų Giedrė specialiais dažais nupiešė į garsųjį P.Picasso „Arlekiną” panašų personažą.
Meną studijavo vaikystėje
„Kuriant sau namus, jei tik yra menkiausia galimybė, verčiau rinkis tai, ko tikrai nori, o ne pigesnį ar paprastesnį kompromisą. Kad paskui netektų graužtis, esą galėjo būti kitaip. Nė vieno sprendimo įrengiant šiuos namus nesigailiu.
Man čia gražu ir gera, o tai aktualu ypač dabar, kai vaikas dar mažas ir tenka namie praleisti daug laiko”, – sakė pusantrų metų berniuko motina.
Dabar net artimiausi Giedrės draugai, žinantys jos silpnybę interjero detalių salonams, užėję į jos namus netenka žado.
Matyt, tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistrei suderinti skirtingą baldų faktūrą, neprašauti su apdailos medžiagomis, subtiliai parinkti detales padėjo ketveri metai, kuriuos būdama paauglė praleido sostinės menų mokykloje.
