Architektai baigia rengti Kauno bendrąjį planą. Paskutinis toks planas buvo parengtas prieš dešimtmetį. Per šį laiką daug kas pasikeitė, o kaitą pirmiausia lėmė chaotiška miesto plėtra.
Susidarė paradoksali padėtis: gyventojų mieste katastrofiškai mažėja, o miesto plotas didėja.
Savivaldybės įmonės „Kauno planas“, kurios architektai rengė naujo bendrojo plano koncepciją ir sprendinius, vadovas Gediminas Šinkūnas įsitikinęs, kad daugiau miestui plėstis nereikia. Dabar svarbiausia – gerinti gyvenimo kokybę jau esamuose rajonuose. Pirmiausia – miesto centre ir senamiestyje bei miegamuosiuose kvartaluose.
Verslininkai turėtų apsvarstyti ir galimybes statyti aukštybinius pastatus – ar Kaunui tikrai jų reikia?
– Parengėte bendrojo plano koncepciją. Prie kokių išvadų priėjote? – paklausėme „Kauno plano“ vadovo G. Šinkūno.
– Svarbi gyvenimo kokybė jau esamose gyvenamose teritorijose. Koncepcijos pagrindas – demografinė statistika ir prognozė.
Kai kolegos rengė 1980-ųjų generalinį miesto planą, tai prognozavo, kad Kaune gyvens pusė milijono žmonių: buvo galvojama ir apie tramvajus, ir apie metro. Dabar rengdami koncepciją galvojame, kad po 25 metų (tiek šis dokumentas galios) Kaune gyvens 300 tūkst. žmonių.
Naujų labai intensyviai užstatomų rajonų jau neplanuojame. Logika paprasta: mažėjant gyventojų skaičiui, auga išlaidos miestui išlaikyti. Mes siūlome išlaikyti miestą kompaktišką, tik tokiu atveju esamas teritorijas bus lengviau puoselėti. Kaip pavyzdį galiu pateikti prabangų sovietinį palikimą – Karaliaus Mindaugo prospektą.
Kai architektai prognozavo, jog Kaune gyvens pusė milijono žmonių, jie ir gatves tokias projektavo. Aštuonių eismo juostų prospektas, kokius turi net ne visi Europos didmiesčiai, dabar miestui tapo našta. Šią gatvę juk reikia ir prižiūrėti, valyti, remontuoti.
– Kauno teritorija iki 2005 metų užėmė 123 kvadratinių kilometrų plotą. Prisidėjus Romainiams, Sargėnams, Vytėnams, Vaišvydavai, Aleksotui, plotas padidėjo dar 34 kvadratiniais kilometrais. Dabar Kauno teritorija apima 157 kvadratinius kilometrus. Vadinasi, plotas padidėjo trečdaliu, o gyventojų sumažėjo maždaug 100 tūkstančių.
– Gyventojų mažėja visose zonose, išskyrus Smėlių rajoną, Romainius, Vaišvydavą, Rokus. Pensinio amžiaus gyventojų dalis didėja beveik visur, darbingo amžiaus žmonių mažėja.
Pastebima tendencija – jaunos šeimos su vaikais kraustosi į periferiją. Mūsų, kaip specialistų, siūlymas miesto valdžiai – kiek įmanoma pristabdyti plėtrą į užmiestį.
Galimybių patogiai gyventi pačiame mieste pilna. Jeigu gyventojas ir norės pasigerinti sąlygas ir, tarkim, iš daugiabučio persikraustyti į nuosavą namą, tą jis gali padaryti neišsikraustydamas iš miesto. Mieste dar yra daug neurbanizuotų teritorijų, dykrų, apleistų statinių.
Miesto plėtros prioritetai turėtų būti centras ir tankiausiai gyvenami rajonai – Šilainiai, Kalniečiai, Dainava. Būtent į šias teritorijas turėtų būti investuotas vadinamasis viešasis litas, kurį į miesto biudžetą atneša mokesčių mokėtojai.
– Kalbėdami apie centrą kaip apie prioritetinę sritį, priekaištų miesto valdžiai galime turėti mažiau nei diskutuodami apie miegamuosius rajonus. Kažin ar jų gyventojai jaučiasi turintys kokybišką aplinką?
– Iš tiesų gyvenamieji rajonai moraliai ir fiziškai stipriai apsidėvėję. Jie tapo savotiškais termitynais, betoninėmis dėžutėmis, kuriose miegama, valgoma. Tarp daugiabučių esanti viešoji erdvė neatlieka socializacijos funkcijos, sunyko galimybė gyventojams gerinti savo sveikatos būklę.
Valdžia neskiria lėšų šioms teritorijoms prižiūrėti, jas plėtoti, todėl kiemai pavirto tik automobilių stovėjimo aikštelėmis. Aišku, iniciatyvą galėtų rodyti ir patys gyventojai, kurie turi jaustis šių viešųjų erdvių savininkais.
– Ar Kaune yra vietos dangoraižiams? Kaip jie galėtų įsilieti į bendrą urbanistinę erdvę?
– Bendrovė „Miesto planas“ parengė specialųjį aukštybinių pastatų išdėstymo planą, kuriame siūloma vadinamuosius dangoraižius statyti netoli M. K. Čiurlionio tilto: žiūrinti nuo centro – kitapus Nemuno.
Mano nuomone, statyti dangoraižius Kaune nėra tiesiog ekonominio poreikio. Žemė miesto centre nėra pasiekusi tokios didelės kainos, kad kiltų poreikis statyti 100 ir daugiau metrų aukščio pastatus. Kitaip tariant, žemės plotų yra pakankamai, todėl taupyti jų nereikia.
Verslininkai visada domisi Kauno centru ir investicijomis būtent šioje teritorijoje, tačiau kam statyti dangoraižį, kai laisvos žemės ir taip pilna, tarkim, „Pergalės“ gamyklos teritorijoje. Kol kas neišnaudotas stovi ir viešbučio „Respublika“ pastatas.
Jeigu pastatome dangoraižį ir rinkai pasiūlome kokius 10 tūkst. kvadratinių metrų patalpų, sumažiname galimybes kada nors atgaivinti kad ir minėtą „Pergalės“ gamyklos teritoriją.
Net ir estetine prasme dangoraižiai Kaunui netiktų. Prieš kelerius metus mieste lankęsi garsūs norvegų architektai dairėsi po Fredą ir svarstė galimybes čia projektuoti aukštybinius pastatus. Jų nuomonė buvo aiški: Kaunas – ne Niujorkas. Tą turime pripažinti. Miesto nedera užgriozdinti neaiškiais pastatais.
