Krakmolas naudojamas ne tik tirštiems padažams. Didžiulis potencialas – popieriaus gamyba. Be to, jis naudojamas bent 700 pavadinimų maisto produktų gamyboje.
„Amilina“ krakmolu aprūpina Šiaurės, Rytų ir Vidurio Europos šalis - Suomiją ir Švediją, kur ypač plėtojama popieriaus pramonė, didelė bendrovės rinkos dalis yra Vokietijoje, Lenkijoje. Kompanijos produkcija keliauja į 55 pasaulio šalis. Bendrovė už didžiausias investicijas Lietuvoje kuriant naujausiomis technologijomis pagrįstą verslą konkurse „Žinių ekonomikos įmonė 2012“ pripažinta pažangiausia tradicinės Lietuvos pramonės įmone.
Nors šis įvertinimas ir malonus, „Amilinos“ generalinis direktorius M. Gedvilas jo nesureikšmina ir atvirai prisipažįsta, kad milijoniniam verslui įsivažiuoti padėjo ir sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės.
Pavyzdžiui, per kitas Panevėžio pramonės įmones sužlugdžiusią krizę „Amilina“ savo darbuotojų būrį papildė aukšto lygio specialistais.
Geriausi tarp miegančių?
„Žinote, yra Einsteino reliatyvumo teorija, pagal kurią viskas pasaulyje yra reliatyvu. Galbūt šis mums skirtas apdovanojimas reiškia, kad Lietuvos pramonėje nieko nevyksta. Ir kai nieko nevyksta, kad ir ką darytum, vis tiek gerai atrodai“, – kukliai pokalbį su lrytas.lt pradėjo „Amilinos“ vadovas.
Ši bendrovė iš tiesų pirmoji ir vienintelė šalyje ėmėsi absoliučiai naujo – kviečių krakmolo – verslo. Jo gamybai būtinos industrinės biotechnologijos, o žaliava naudojama vietinė – Lietuvos žemdirbių užauginti kviečiai.
„Į šį verslą „Amilina“ jau investavo apie 300 mln. litų“, – naujo verslo kainą atskleidė 37 metų M. Gedvilas.
Iki 2013 metų pabaigos į šį verslą iš viso bus investuota apie 510 mln. litų.
Padėjo miltai ir makaronai
Kai M. Gedvilas 2003 m. atėjo vadovauti „Malsenai“, tai buvo šešių įmonių grupė. Pirmas tikslas buvo susitvarkyti įmonių struktūrą, konsoliduoti jas po vienu prekės ženklu. Išvalius „organizacinį chaosą“, prasidėjo investicijos.
2004 metais buvo įkurta bendrovė „Amber pasta“ ir imtasi makaronų gamybos. Panašiai tuo metu kilo ir mintis užsiimti kviečių krakmolo gamyba.
Pasak M. Gedvilo, „Amber pasta“ ir tuomet, ir dabar užima apie 30-40 proc. Baltijos šalių rinkos, miltų versle taip pat „Malsena plius“ turėjo stiprias pozicijas, tai tie verslai ir padėjo pastatyti ant kojų naują – krakmolo – verslą.
Mintis imtis krakmolo ir glitimo gamybos iš kviečių didžiausiam „Amilinos“ akcininkui Danui Tvarijonavičiui kilo neatsitiktinai – Lietuvoje sėkmingai auginami kviečiai, teliko sugalvoti, kokius aukštos pridėtinės vertės produktus būtų galima iš šios žaliavos gaminti.
„Mes labai aiškiai matėme, kad Lietuvos kviečiai buvo, yra ir bus konkurencingi, tą įrodo ir Lietuvos kviečių eksporto statistika. Lietuva eksportuoja 50-60 proc. šalyje užauginamų kviečių, sėkmingai konkuruoja su Vokietija, Prancūzija. Pagal vadinamąjį kviečių eksportinį perteklių lenkiame didžiąją dalį pasaulio valstybių, nes paprastai šalys eksportuoja apie 10 proc. kviečių. Po stambiausių pasaulio kviečių eksportuotojų - Kanados, Australijos ir Kazachstano Lietuva yra ketvirtas pagal dydį kviečių eksportuotojas“, – sakė M. Gedvilas.
Nors nežinia, ar tokiu titulu verta didžiuotis – vadinasi, Lietuvos pramonė nesugeba sukurti aukštesnės pridėtinės vertės produkto, o pardavinėja tik žaliavą. Tradiciškai visame pasaulyje krakmolui gaminti dažniausiai naudojamos bulvės (tapijoka), antra žaliava – kukurūzai, o trečia krakmolo žaliava – kviečiai.
„Lietuva turi visas galimybes gaminti aukštos pridėtinės vertės produktą.
Už per metus eksportuojamus lietuviškus kviečių grūdus (1,5 mln. tonų) gaunama 1,4 mlrd. litų, o šiuos kviečius perdirbus į krakmolą, pridėtinė vertė padidėtų dar 600-800 mln. litų“, – aiškino „Amilinos“ vadovas.
Technologija brangi ir sudėtinga
Nėra pasaulyje daug gamyklų, kurios iš kviečių gamintų glitimą ir krakmolą. Europoje veikiančioms kvietinio krakmolo gamybos įmonėms suskaičiuoti užtenka abiejų rankų pirštų. Taip yra dėl sudėtingų ir brangių šio verslo technologijų. Tik prieš 35-40 metų pradėjus jas tobulinti, prasidėjo efektyvi krakmolo gamyba.
„Nelabai žinojom, kur lendam“, – atvirai prisipažįsta M. Gedvilas. O nežinojo dėl to, kad krakmolo gamybos technologijos taip paprastai nusipirkti negalima, nes ši pramonės šaka yra per daug jauna, žinios apie kviečių gamybos technologiją kol kas nėra plačiai patekusios į inžinerinių kompanijų rankas, todėl bet kas, atėjęs iš šalies į šį verslą, negali nusipirkti būtinos informacijos.
„Pirmiausia mes pasižiūrėjome, kiek kainuotų pirkti naują technologiją. Gavome fantastiškų pasiūlymų, viskas atrodė labai gražu ir pigu. Tačiau tie pasiūlymai buvo iš inžinerinių kompanijų, kurios nežino paties gamybos proceso. Jos tiesiog pardavinėja įrangą, tačiau svarbiausia žinoti, kaip tą įrangą teisingai sustatyti, kad ji veiktų“, – naujo verslo užuomazgas prisiminė M. Gedvilas.
Nupirko uždarytą suomių fabriką
Pasak „Amilinos“ vadovo, kviečių krakmolo gamybos verslas dabar dažniausiai plėtojamas nuperkant konkurentų įmones, vykstant konsolidacijai arba į šio verslo plėtrą investuojant jau egzistuojančioms kompanijoms.
Panašiai pasielgė ir „Malsenos“ vadovai – jie sumanė įsigyti uždarytą krakmolo gamyklą Suomijoje. 2004 metais „Amilina“ nupirko „Raisio grain starch“, o 2005 m. pradėjo pervežti įrangą į Lietuvą.
Tai, kad šie suomių krakmolo gamintojai sustabdė gamybą, lietuvių neišgąsdino. Tai įvyko ne dėl to, kad krakmolo gamybos verslas neperspektyvus, o dėl specifinių sąlygų Suomijoje.
Pasak M. Gedvilo, Suomijoje auginti kviečius nėra efektyvu – per šalta. Baltijos šalys ir pietinė Švedija yra šiauriausios valstybės, kuriose galima tikėtis gero kviečių derliaus. Jei Lietuvoje galima prikulti 5-8 tonas kviečių iš hektaro, tai Suomijoje gauti 3 tonas kviečių iš hektaro jau yra neblogai. Todėl ir suomiškų kviečių savikaina didesnė.
Kai Suomija įstojo į ES, atsidarė sienos, pigesniam krakmolui įvežti kliūčių neliko, ir po kelerių metų krakmolo fabriką Raisio mieste buvo nuspręsta uždaryti.
Popieriaus gamintojų parama
„Kurdami šio verslo strategiją matėme, kad krakmolo verslas turi didelį potencialą – Šiaurės šalių popieriaus rinka šalia. O juk skandinavai, išnykus fabrikui Suomijoje, atsiveža krakmolą iš Prancūzijos, Vokietijos. Jų išlaidos transportui yra didelės. Mums transportuoti yra arčiau ir pigiau, mes esame patogioje geografinėje padėtyje, o žaliava yra konkurencinga“, – krakmolo verslo Lietuvoje privalumus vardijo M. Gedvilas.
Dar prieš pradėdama statyti krakmolo gamyklą Panevėžyje „Amilina“ pirmiausia pasirašė ketinimų protokolus su Suomijos popieriaus gamintojais, kad galės patraukliomis kainomis jiems tiekti krakmolą, o bankas ėmė kredituoti Lietuvos bendrovės projektą.
„Būdami naujokai šiame versle daug ko nenumatėme – pavyzdžiui, projekto biudžetas buvo suplanuotas vienoks, o galiausiai investuoti teko gerokai daugiau. Prieš trejus metus šis verslas neatrodė toks gražus, kaip dabar. Turėjome miltų ir makaronų verslą, kuris padėjo pastatyti ant kojų krakmolo gamybą.
Jei tai būtų buvusi plyno lauko investicija, kažin ar būtų pavykę“, – prisiminė M. Gedvilas.
Įrangą vežėsi net iš Puerto Riko
„Nors krakmolo fabrikas mums kainavo kur kas daugiau, nei mes planavome, jį vis tiek pastatėme perpus pigiau, nei būtų kainavęs naujas“, – džiaugiasi M. Gedvilas.
Bendrovė pirko naudotą visai kitų pramonės šakų įrangą. Į Panevėžį atkeliavo įrenginių iš Suomijoje užsidariusio alaus fabriko ir net pieno pramonės įranga iš Puerto Riko. Šie įrenginiai dabar sėkmingai naudojami krakmolo gamykloje.
„Toks taupymas mus gelbėjo. Artėjant finansinei krizei, o mūsų naujam verslui tik įsibėgėjant, nebuvo ramu – verslas naujas, technologija nežinoma, viską pradedame nuo nulio, klientai mūsų nepažįsta. Tuomet buvome tikri avantiūristai. O bankui irgi buvo nedrąsu – „Amilina“ turėjo milijoninių skolų“, – prisiminė M. Gedvilas.
Kažin kaip viskas būtų susiklostę, jei ne palankios aplinkybės.
2008 metų pradžioje „Amilinos“ vadovai pradėjo mąstyti – krakmolo gamykla pradeda stotis ant kojų, jau įsivažiavo gamyba, klientai juos pripažino. Tuomet buvo nuspręsta parduoti dalį „Amilinos“ turto, nesusijusio su krakmolo verslu. Buvo parduotas bendrovės Vievio padalinys, gaminantis miltus, ir makaronų gamintoja „Amber pasta“. Sandoris įvyko maždaug 2-3 savaitės iki „Lehman Brothers“ – JAV finansinių paslaugų firmai, užsiėmusiai investicine bankininkyste, paskelbiant bankrotą, po kurio prasidėjo bankų sektoriaus griūtis.
Prasidėjo visokie finansinių operacijų suvaržymai, bet „Amilina“ jau buvo gavusi pinigus.
Pasamdė ir specialistus
Iš uždarytos suomių krakmolo gamyklos „Raisio grain starch“ į Panevėžį atvažiavo ne tik įrenginiai, bet ir apie dešimt suomių specialistų.
Pasak M. Gedvilo, tai buvo geras sprendimas – ne tik įrangą nusipirkti, bet ir specialistus pasisamdyti. Atvažiavę suomiai padėjo fabriką ir suprojektuoti, ir paleisti.
Vis dėlto „Amilinos“ vadovas pabrėžia, kad užsieniečiai tik padėjo – viską darė vietiniai žmonės, nes bendrovei pavyko rasti gerų specialistų.
„Amilinoje“ daug automatikos, daug kas kompiuterizuota. Paprasto fizinio darbo įmonėje nėra daug – daugiausia reikalingi automatikos, chemijos, biochemijos specialistai.
Pasak M. Gedvilo, nors sprendimas atsivežti suomius buvo geras, kitas geras sprendimas – su jais po kiek laiko atsisveikinti. Bendrovės direktoriaus nuomone, kai žmonės toje pačioje pramonėje dirba 35 metus, jų mąstymas pasidaro labai ribotas, jiems sunku „išlįsti iš dėžės“.
„Reikėtų „kabutėse“ sakyti, kad „ačiū Dievui“, tuo metu bankrutavo „Ekranas“, užsidarė „Sema“, Panevėžio cukraus fabrikas. Puikiai paruošti jų specialistai atėjo į mūsų įmonę“, – lrytas.lt sakė M. Gedvilas.
Lietuviai pakankamai greitai perėmė žinias iš suomių, taip pat pateikė daug savo pasiūlymų, ką galima patobulinti, padaryti geriau, nei darė suomiai. Maždaug po pusantrų metų „Amilinoje“ suomių darbuotojų nebeliko.
Eksportuoja į 55 šalis
Dabar bendrovė „Amilina“ – viena pirmaujančių kviečių krakmolo, glitimo ir kviečių glitimo pašarų gamintojų Šiaurės Europoje. Bendrovės produkcija eksportuojama į 55 pasaulio šalis – nuo Vakarų Europos ir Šiaurės šalių iki JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Čilės ar Brazilijos.
Kviečių krakmolas ypač sėkmingai naudojamas popieriaus pramonėje, juk kiekviename popieriaus lape yra iki 4 proc. krakmolo. Jis atlieka klijų funkciją – gaminant popierių naudojamas celiuliozės pluoštas, sulipintas krakmolu.
Apie 70 proc. „Amilinos“ gaminamo krakmolo parduodama į popieriaus pramonę, likę 30 proc. atitenka maisto pramonei. Dešros, kiti mėsos produktai, krabų lazdelės, kečupai – pasaulyje kviečių krakmolas naudojamas apie 700 pavadinimų produktų gamyboje.
Su natūraliu, neperdirbtu kviečių krakmolu „Amilina“ užima 12 proc. Europos rinkos, o Panevėžyje pagaminamas visų rūšių krakmolas užima apie 2 proc. ES rinkos. Pasak M. Gedvilo, kviečių glitimas – aukštos pridėtinės vertės produktas. Tai įvairių maisto produktų papildas, ypač dažnai naudojamas kepant duonos gaminius. „Amilinos“ gaminamas kviečių glitimas užima beveik 0,5 proc. pasaulinės rinkos.
„Nors tie procentukai nedideli, bet ir pasaulis nemažas“, – sako bendrovės vadovas.
Ateityje – ambicingi planai
„Amilina“ yra ketvirtas pagal užimamą rinkos dalį Europoje neperdirbto kviečių krakmolo gamintojas. Pirmieji trys – didžiuliai koncernai - JAV kompanija „Cargill“ bei Prancūzų gigantai „Roquette“ ir „Syral“. Su jais konkuruoti, plėstis dar labiau ir užimti dar didesnę rinkos dalį nebeįmanoma. Todėl ir buvo nuspręsta imtis kitų krakmolo rūšių, tokių kaip modifikuotas krakmolas ar gliukozė, gamybos.
Šiems ambicingiems planams įgyvendinti milijoninėmis investicijomis padeda strateginiu „Amilinos“ partneriu 2011 metais tapęs vienas didžiųjų krakmolo gamintojų, koncernas „Roquette“.
M. Gedvilo teigimu, renkantis partnerį buvo svarbu ne tik akcijų kaina, bet ir suderinamos strategijos. Pavyzdžiui, „Amilinos“ vadovai norėjo gamybos apimtis didinti 2,5 karto, didinti aukštos pridėtinės vertės krakmolo gaminių gamybą – pradėti gaminti gliukozės sirupus, įvairius modifikuotus krakmolus, domėjosi biomasės energetikos perspektyvomis. Šiems projektams vykdyti reikėjo didžiulių investicijų.
„Amilina“ tuo metu pati savo nuosavo kapitalo tokiems projektams vykdyti neturėjo, o ambicijų buvo, tai norėjosi pritraukti partnerį, kuris padėtų tiek pinigais, tiek žiniomis.
„Roquette“, įsigijusi 45 proc. „Amilinos“ akcijų, ir buvo tas pasirinkimas. Be minėtos prancūzų gigantės, dar beveik 53 proc. „Amilinos“ akcijų priklauso didžiausiam bendrovės akcininkui D. Tvarijonavičiui, o 2 proc – smulkiems akcininkams.
Paklaustas, kaip sekasi rasti bendrą kalbą su akcininkais iš užsienio, M. Gedvilas juokauja, kad kol kas tebesitęsia „medaus mėnuo“, nors su „Roquette“ Panevėžio bendrovė dirba jau pusantrų metų.
„Tikriausiai akcininkai prancūzai mano, kad mums gerai sekasi dirbti, jokių prižiūrėtojų nesiunčia“, – sakė „Amilinos vadovas“.
Gamins ir gliukozę
2009 metų pabaigoje startavo naujas projektas – prasidėjo „Amilinos“ kviečių krakmolo cheminio modifikavimo fabriko kūrimas, kartu Panevėžyje buvo statomas ir visiškai automatizuotas pakavimo cechas, sandėlis. Šis fabrikas pradėjo veikti 2011 metų pabaigoje.
Šių metų viduryje Panevėžyje turi pradėti veikti iš krakmolo gaminamų sirupų gliukozės fabrikas. Gliukozė – tai skystas cukrus, naudojamas maisto pramonėje – saldainių, vaisvandenių, konditerijos. Ji naudojama ir biochemijos pramonėje, pavyzdžiui, įvairių fermentų gamyboje.
Pasak M. Gedvilo, artimiausias gliukozės fabrikas Šiaurės šalims yra pietinėje Lenkijoje. Todėl į Skandinaviją, Baltijos šalis, Šiaurinę Lenkiją ji dažniausiai atvežama iš Prancūzijos, Vokietijos. O dėl gliukozės specifikos jos transportavimas yra labai brangus.
„Amilina“ tikisi, kad gliukozė dėl nebrangios žaliavos, patogios geografinės padėties ir menkos konkurencijos bus sėkmingas produktas.
Atlyginimas – dukart didesnis už vidutinį
2012 metais „Amilinoje“ dirbo 340 darbuotojų. Tradicinėje verslo atšakoje – superkant ir malant grūdus dirba apie 120-140 žmonių, o likusieji – automatikos, chemijos, biochemijos specialistai, taip pat yra didžiulė laboratorija, kur reikia specialių žinių.
Vidutinis „Amilinos“ darbuotojų atlyginimas – 3,6 tūkst. litų.
Pasak M. Gedvilo, žmonės vertina darbo vietą „Amilinoje“, todėl bendrovėje nedidelė darbuotojų kaita.
„Mes stengiamės išlaikyti senus ir priimti naujus darbuotojus. Kadangi bendrovė auga, reikia surasti naujų aukštos kvalifikacijos specialistų. Jų reikės ir visiškai automatizuotam gliukozės fabrikui, kuris pradės veikti birželio-liepos mėnesį, ir biokatilinei“, – sakė bendrovės generalinis direktorius.
