Nežinia, ar tai tik legenda, bet kasmet jų pardavimas prieš garsiausią metų mugę sostinės centre esančiose maisto prekių parduotuvėse išties šokteli. Ne todėl, kad pirmosiomis pavasario dienomis varškės per žiemą neragavę dantys ima barškėti. Bet todėl, kad verslūs žmonės jų prisiperka, įtrina prieskoninėmis žolelėmis, pipirais, česnakais, pasūdo ir parduoda dvigubai brangiau kaip savo prekę.
Kiti, apibarstę kmynais ir aplipdę sviestu, iškepa orkaitėje. Gardu. Tad kodėl nepasipinigavus?
Varškės sūrio kilogramo kaina, nelygu riebumas, parduotuvių lentynose sukasi apie 20-22 litus. Kaziuko mugėje varškės sūriai buvo kone trečdaliu brangesni. Tik ar tikrai juos ne pačios šeimininkės slėgė?
Sostinės Gedimino prospekte, o už kelių dešimčių žingsnių – ir Totorių gatvėje esančioms „Maxima“ parduotuvėms savaitgalį teko atremti Kaziuko konkurenciją.
„Išties savaitę prieš Kaziuko mugę varškės sūrių pardavėme maždaug 2 proc. daugiau, nei įprastai.
Bet ir mugės dienomis žmonės nei pro vieną, nei pro kitą „Maxima“ sostinės centre nepraėjo. Visai smagu buvo su „Kaziuku“ pakonkuruoti“, - pasidžiaugė „Maxima“ atstovė Olga Malaškevičienė. Nesvietiška brangybė
„Nemačiau, kokiais sūriais kiti gamintojai per mugę prekiavo. Nebuvo laiko dairytis, nes pačiai teko sukte suktis“, - sakė sūrius pagal tautinio paveldo tradicijas gaminanti amatininkė iš Ukmergės rajono Angelė Maskoliūnienė.
Maždaug 350 g dydžio A. Maskoliūnienės slėgtas sūris kainavo apie 8 litus.
Tačiau ne vienas pirkėjas, tiesiantis jau pinigus už paletrūnais pagardintą sūrį, neištvėrė nepasiguodęs, kad kitiems pardavėjams už tokio pat dydžio keptą sūrį paklojo kone dvigubai brangiau.
„Et, geriau jau būčiau už tokią pat kainą du sūrius nusipirkęs“, - kalbėjo amatininkei.
Pasak A. Maskoliūnienės, per Kaziuko mugę kainos kasmet kyla lyg ant mielių. Pastarasis Kaziukas – ne išimtis. Ir vis tiek savo gaminių, ypač tautinio paveldo tradicijas puoselėjantys amatininkai, nedaug teparsivežė namo.
Nors ir oras buvo prastas, šlabdribai drebiant, dar ir Šiaurys vėjas kandžiojosi, žmonės grūdosi prie prekystalių ir daug ką dar šeštadienį išpirko.
Sūris - netikras?
Būna ir tokių. Mat pasigamini varškės sūrį nėra paprasta. Reikia raugti šiltą, ką tik pamelžtą pieną.
Nederėtų jo perrauginti, nes varškė bus rūgšti. Kaitinant rūgpienį nevalia žioplinėti, nes perkaitinus, varškė bus kieta, trapi, ir daug pieno „išeis“ į išrūgas.
Nukošus išrūgas, varškė turi būti pakabinama, kad išsivarvėtų. Ir tik po to slegiamas sūris.
Suslėgti saldų sūrį – lengviau. Tereikia rūgusį pieną užplikyti verdančiu: kiekis ir rūgštaus, ir saldaus pieno turi būti toks pat. Rūgštus pienas sutraukia saldųjį. Tad tereikia, kad iš varškės išvarvėtų išrūgos, ir sūrmaišį jau galima dėti po lenta bei prislėgti akmeniu.
Užtat saldų sūrį nesunkiai galima ir „sufalsifikuoti“. Tereikia į šildomą pieną šliūkštelėti citrinos rūgštelės, ir šioji netruks pieno sutraukti į varškės gabalą. Tik , bėda, ne kiekvienas skrandis tokį sūrį priima. Nors daug burnų nė neatpažįsta, kas į jas įmesta.
